Pavelas Borkovskis yra Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas, girdintis ausimis ir širdimi. Perdėto saldumo nemėgstantis ir žodžių kišenėje neieškantis teisėjas daro viską, kad atsakytų į amžiną klausimą – kodėl? Būdamas sąžiningas sau ir kitiems jis teigia kartais pagalvojęs, kas būtų, „<…> jei mane pasodintų į kamerą su tuo, kurį nuteisiau ir kuris neprisipažino padaręs nusikaltimo. <…> ramiai miegočiau, nes žinau, kad vertinau objektyviai.“
Vilniaus miesto apylinkės teisme esate išskirtinė asmenybė. Kolegos Jus apibūdina ne tik kaip kruopštų, novatorišką, nuoširdų ir žmogišką, bet ir kaip puikų vadovą, lygų su kitais ir visuomet pasiruošusį padėti. O koks Jūs atrodote sau?
Visų pirma, man buvo labai netikėta sužinoti, kad esu išrinktas herojumi. Be to, ir vadovas esu tik buvęs. Neslėpsiu, toks įvertinimas paglostė širdį. Vis dėlto iš karto norėčiau prisipažinti, kad žodis „herojus“ mane paveikė atstumiančiai, kai pamačiau, jog bus renkamas teisingumo herojus. Nesu toks.
Jeigu jau norite mane kaip nors ypatingai pavadinti, prašau Jūsų vadinti mane paprastai – tiesiog teisėjas. Įsivaizduokime kitos profesijos atstovą, tarkim, chirurgą, kuris atlieka operaciją tam skirdamas visas savo žinias, protą – argi jis yra koks nors herojus? Jis tiesiog yra savo profesijos atstovas, atliekantis pareigą. Tas pats pasakytina ir apie teisėjus – tiesiog dirbame savo darbą.
Galbūt teisėjo darbas išsiskiria tuo, kad reikalauja platesnio konteksto. Pasakyti, kad nagrinėjant bylas vadovaujamasi tik formaliais dalykais, būtų melas. Reikalingas ne tik gausus bendrų žinių bagažas, bet ir žmogiškumui būdingos savybės – jautrumas, abejojimas. Tie bruožai susiformuoja laikui bėgant iš praktikos. Todėl papildydamas ankstesnę mintį galiu pasakyti, kad esu paprastas teisėjas tik su 28 metų patirtimi. Tikrai nemanau, kad esu išskirtinis, tokių, kaip aš, yra dauguma. Taip, esu lygus su kitais. Nesuprantu, kodėl turėtų būti kitaip. Pamenu, kai man vadovaujant Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui naktimis dažnai suveikdavo apsaugos signalizacija ir ūkvedžiui tekdavo važiuoti į teismą tikrinti, kas atsitiko. Ūkvedys gyveno toli, aš – arti teismo, be to, ir automobilį turėjau, tad į teismą neretai vykdavau pats. Kaip dabar pamenu, kaip manęs, privažiavusio prie teismo, policininkai klausdavo, kas toks būsiu. Ūkvedys – dažniausiai atsakydavau. Toks buvo mano, kaip vadovo, reikalo sutvarkymas.
Be to, vadovo esmė – tiesiog netrukdyti dirbti ir sutvarkyti buitinius, organizacinius reikalus taip, kad žmogus į darbą eitų gerai nusiteikęs. Kadangi teisėjams tenka gilintis į bylos esmę, žmonių likimus, savo asmeninius rūpesčius jie privalo palikti namuose. Todėl darbe ir turi būti sudarytos tinkamos sąlygos kokybiškam darbui. Tai, kas buvo padaryta Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme, yra ne tik mano, bet daugelio žmonių nuopelnas.
Visą straipsnį kviečiame skaityti naujausiame TEISMAI.LT numeryje, 12 –14 psl.