Kaltės šešėlis dėl sovietų represijų klaidžioja iki šiol – Seimo komisijos pirmininkas

Jūratė Skėrytė

Kaltės šešėlis dėl Lietuvos gyventojų tremčių, įkalinimo, žūties dar šiandien klaidžioja ir nesuranda reikiamo adresato, minint Gedulo ir vilties dieną sakė Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas.

„Su pirmąja sovietų auka – Aleksandru Barausku – įžengėme į sovietų okupacijos laikotarpį, kurį dažnai vadiname neutraliai – sovietmečiu. Keistas terminas, sudarantis galimybę suvelti visą mūsų nelaisvės istorijos periodą, kuriame kaip niekad daug pralieta kraujo. XX amžiaus vidurys buvo vienas kraupiausių mūsų istorijoje. Tačiau kaltės šešėlis dar iki šiandien klaidžioja ir nesuranda reikiamo adresato“, – penktadienį per iškilmingą minėjimą Seime sakė Arūnas Gumuliauskas.

Jo teigimu, 1941 metų sausį sovietų represinė struktūra NKVD numatė pirminį represijoms pasmerktų žmonių skaičių – apie 320 tūkstančių.

„Užkliuvo net pradinių mokyklų mokiniai. Tačiau iškart tokio masto represijoms neužteko pajėgų. Todėl vėliau sovietų budelių apetitas sumažėjo“, – teigė A. Gumuliauskas.

„Antai „operacijos“ išvakarėse vyriausiojo sovietų budelio Lavrentijaus Berijos pavaduotojo išsiųstoje telegramoje trėmimų koordinatoriams nurodoma išvežti iš Lietuvos 21 tūkst. 114 žmonių, iš jų 7498 – į lagerius, o 13 tūkst. 616 – į tremtį. Ši direktyva buvo įvykdyta beveik tiksliai“, – kalbėjo parlamentaras.

Anot jo, masinio trėmimo akcija Lietuvoje prasidėjo 1941 metų birželio 14 dieną 2–4 val. ir oficialiai truko iki 18 dienos, nors iš tikrųjų ešalonai formuoti ir siųsti už krašto ribų iki birželio 22 dienos.

„Beveik pusei to birželio tremtinių nebuvo ir šešiolikos. Okupantai nesigailėjo net nevaikštančių kūdikių – gyvuliniuose vagonuose atsidūrė 556 vaikai iki vienų metų. Kas trečias iš jų netrukus mirė nuo šalčio, bado ir ligų“, – dėstė istorikas.

Jis pabrėžė, kad svarbu išsaugoti gyvą praeities atminimą, nes be tiesos ir atminimo negali būti susitaikymo.

Projekto „Misija Sibiras” vadovė Aistė Eidukaitytė teigė, kad kasmetinės ekspedicijos į lietuvių tremties ir kalinimo vietas tvarkyti kapinių yra lyg istorijos vadovėlis, prie kurio galima prisiliesti savo rankomis.

„Išleiskime savo Tėvynę iš ministerijų ir departamentų, nukelkime ją nuo paminklų, nustokime ją girdėti tik nudailintose, bet ne visada nuoširdžiose kalbose. Laikykime savo Tėvynę šalia kiekvieną dieną – nesvarbu, ar leidžiamės į ekspediciją, kur nuveiksime reikšmingus darbus, ar sėdame prie savo kasdienio darbo stalo. O tada visus darbus – tiek didelius, tiek mažus – dirbti bus kur kas paprasčiau“, – sakė A. Eidukaitytė.

„Norisi tik dar kartą pakartoti, mes nematėme nei 1941 metais prasidėjusių tremčių, nei kelis dešimtmečius besitęsusių sovietų represijų, bet mes prisimename. Ne protu, o širdimi. Mes kuriame ateitį mūsų istorijai“, – kalbėjo ji.

Birželio 14-oji Lietuvoje minima kaip Gedulo ir vilties diena. 1941 metų birželio 14 dieną Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą.

Sovietams okupavus Lietuvą 1940–1953 metais iš šalies ištremta apie 130 tūkst. žmonių, dar apie 156 tūkst. lietuvių įkalinta.

Sovietų Sąjungos teisių perėmėja Rusija nepripažįsta buvusios Lietuvos ir kitų šalių okupacijos.

 

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama“.

Jums gali patikti

2 Komentarai

  1. Albinas sako

    Paulius Goblis: Dešimt priežasčių, kodėl turime likti ant komunistais
    Iki Pauliaus Goble / birželio 13, 2016 / 2 Komentarai / nuomonė
    3415
    AKCIJŲ
    Akcija 3415
    Tweet
    El. Paštas
    Amerikos analitikas ir Rusijos ekspertas Paulas Goblis, gavęs kasmetinį Trumano-Reagano laisvės atminimo medalį iš komunizmo aukų atminimo fondo, 2016 m. Birželio 9 d. ne pelno siekianti švietimo ir žmogaus teisių organizacija.
    Prieš ketvirtį amžiaus, kai Rytų Europoje ir vėliau buvusioje Tarybų Sąjungoje pirmiausia įvyko demokratinių revoliucijų triumfas, daugelis žmonių nustojo galvoti, kad svarbu ir toliau būti antikomunistiniais. Kai kurie, ypač tie, kurie ilgą laiką kovojo dėl komunistinės valdžios pabaigos šiose šalyse, manė, kad jie laimėjo ir dabar turėtų pereiti prie kitų dalykų. Ir kiti buvo suvilioti mintimis, kad pasaulis įžengė į „istorijos pabaigą“, kad ideologija nebebuvo tinkama „civilizacijų susidūrimo“ metu ir kad kalbėjimas apie komunizmą geriausiu atveju buvo perduotas.

    Dabar turėjome išmokti, kad nė vienas iš šių argumentų nėra toks įtikinantis, kaip jie pasirodė. Daugelis revoliucijų buvusiame sovietiniame bloke nepavyko, nes seni komunistai liko valdžioje tik pakeitus partijos pavadinimą. Kinijoje, Vietname, Kuboje ir kitur vis dar gyvena daugybė komunistų diktatūrų. Istorija nesibaigė ir civilizacijų susidūrimas nepašalino ideologijos svarbos; tačiau daugelis tikėjosi to rezultato.

    Vadinasi, kalbėjimas apie komunizmą, o ne buvęs praeities praeities išlikimas, vis dar yra labai svarbus, ir norėčiau pasiūlyti dešimt priežasčių, kodėl manau, kad dabar tai gali būti dar svarbesnė nei šaltojo karo metu , kodėl aš lieka antikomunistinis ir kodėl turėtumėte būti per daug.

    Pirma, turime pareigą gerbti visus, kurie nukentėjo nuo komunizmo.
    Nė viena politinė ar ekonominė sistema nepareiškė tiek pat aukų, kiek komunizmas. Šimtai milijonų mirusių ir milijonų daugiau neteko savo būdingų teisių ir galimybių. Mes esame priversti gerbti tuos, kurie nukentėjo ir mirė, nes tik tokiu būdu mes galime būti tikri sau ir savo vertybėms, ypač tuo metu, kai daugelis žmonių pamiršo, kas atsitiko, arba siekia jį sumažinti ar net prilyginti komunizmui su kitais sistemas.

    „Jokia politinė ar ekonominė sistema nepareiškė tiek pat aukų, kiek komunizmo. Šimtai milijonų mirusių ir milijonų daugiau neteko savo būdingų teisių ir galimybių. “
    Prisimindami komunizmo aukas, mes padedame užtikrinti, kad ateities kartos neužtektų tokiai sistemai ir vėl pradėsime ginti savo vertybes, kurios pernelyg dažnai prarandamos dėl politinio konflikto triukšmo. Bet daugiau nei mes padedame paskatinti visus, kurie vis dar kovoja, įskaitant postkomunistinėse šalyse, kur kai kurie stato muziejus prisiminti aukas, o kiti iškelia šias institucijas ir paverčia jas kalėjimu.

    Sovietų NKVD aukos Lvove, 1941 m. Birželio mėn

    Tai nėra kažkas, kas vyksta tik antikomunistinės vaizduotės prasme, kaip sako kai kurie šio istorinio balinimo gynėjai. Tai vyksta šiandien Perm-36 muziejuje, kuriame eksponuojami parodymai, kaip žmonės patyrė GULAG , ir kaip išaugo eksponatai, giriantys tokius kenksmingus asmenis kaip Abakumovas ir Beria. Tik kovojant su tuo tiek tose šalyse, tiek steigiant muziejus ir vykdant švietimo programas, mes galime iš tikrųjų gerbti tuos, kurie praeityje ir dabar kentėjo ir kovojo su komunizmu. Nesugebėjimas to padaryti – suteikti komunizmui pergalę, kurios ji nenusipelno.

    Antra, turime pripažinti, kiek žmonių vis dar gyvena pagal šią siaubingą sistemą.
    Vienas iš didžiausių pasaulyje judančių mitų yra tas, kad komunizmas baigėsi šaltojo karo pabaigoje. Iš tikrųjų, jei kas nors daugiau, dabar komunizme gyvena daugiau žmonių, nei tai darė dėl gyventojų skaičiaus augimo Kinijoje. Žemyninė Kinija dar ne tik komunistinė, bet ir Šiaurės Korėja, Vietnamas, Kuba ir kitos šalys. Jei tai, ką kovojome šaltojo karo metu, buvo komunizmas, o tai buvo, tada šaltojo karo pabaiga nėra baigta, o mūsų įsipareigojimai ir toliau būti anti-komunistiniai kovotojai jokiu būdu nesumažino.

    Kinijos komunistų partijos 18-asis nacionalinis kongresas 2012 m. – Wikimedia Commons

    Pekino represijos prieš Rytų Turkestano žmones, Vietnamo krikščionių namų bažnyčių slopinimas, Šiaurės Korėjos branduolinis šantažas ir Kubos revoliucinių herojų šventimas, kurie buvo atsakingi už kai kuriuos baisiausius nusikaltimus praeityje, yra ne tik istorijos klausimai. Jie šiandien yra neatskiriama šių šalių dalis. Daugelis čia šiandien kovoja su šiomis nusikalstamomis valstybėmis, ir nė vienas iš mūsų neturėtų nepritarti jiems kovoje. Tai padaryti galiausiai yra išduoti ne tik jiems, bet ir patiems.

    „Kai kurie rašo apie Kiniją kaip autoritarinio modernizavimo atvejį, tarsi jos politika būtų daugiau nei galbūt šios praktikos kraštutinė forma kitur. Tai yra nesąmonė ir ji turi būti pažymėta kaip tokia. “
    Mes gyvename tokiame amžiuje, kai žmonės labiau domisi neryškiais skirtumais nei juos padaryti. Kai kurie rašo apie Kiniją kaip autoritarinio modernizavimo atvejį, tarsi jos politika būtų daugiau nei galbūt šios praktikos kraštutinė forma kitur. Tai yra nesąmonė ir ji turi būti pažymėta kaip tokia. Komunizmas grindžiamas individo žmogaus vertės ir teisių atsisakymu, ir toks yra ir bus amžinai laisvas visuomenes principams.

    Trečia, turime pripažinti, kaip sunku jį išvalyti iš tų vietų, kuriose ji kada nors egzistavo.
    Galbūt geriausias įrodymas, kad postkomunistinės šalys yra klastingas komunizmas, pernelyg daugeliu atvejų buvo sunku išvalyti šį siaubą iš savo socialinio ir politinio gyvenimo. Skubiai skelbti komunizmo triumfą, daugelis iš šių šalių ir Vakarų šalių taip pat buvo pasirengę priimti kaip komunistinius komunistus, kurie tiesiog pakeitė šalių, kurias jie sakė, pavadinimą. Kai kurios iš šių transformacijų buvo realios: žmonės gali keistis. Tačiau daugelis jų buvo paviršutiniški ir paslėpė tam tikrą esminį tęstinumą.

    „Galbūt geriausias įrodymas, kad postkomunistinės šalys yra klastingas komunizmas, pernelyg daugeliu atvejų buvo sunku išvalyti šį siaubą iš savo socialinio ir politinio gyvenimo“.
    Kadangi buvęs Lietuvos nepriklausomybės judėjimo vadovas Vytautas Landsbergis mus mokė, komunizmas gali veikti daugeliu būdų. Jis netgi gali būti vadinamas, jis rašo, „nauja pasaulio tvarka“. Jei tai bus įveikta, ji turi būti kovojama nepriklausomai nuo to, ką ji vadina lustracija, švietimu ir įsipareigojimu ne tik iš tų žmonių, kurie patyrė savo puolimą sau, bet ir tų, kurie sako, kad jie yra anti-komunistai, bet visi taip pat nori bendradarbiauti pelno arba geopolitinio skaičiavimo srityje su tais, kurie iš tikrųjų vis dar yra komunistai, išskyrus vardą.

    Pergalės dienos paradas Maskvoje 2016 m

    Dėl to Vidurinėje Azijoje ir Kaukaze įvyko tragedijos, o Rusijos Federacijoje tai dar didesnė tragedija, kur nesugebėjimas išnaikinti komunizmo leidžia jai grįžti. Nors Vakaruose mažai dėmesio skiriama, KGB yra atkuriamas, kolektyviniai ūkiai dabar grįžta, kiti, kurie galvoja skirtingai, yra įkalinami ar tremiami, o visų rūšių laisvės yra ribojamos. Dabar ne laikas pasitraukti nuo kovos. Atėjo laikas atpažinti, kaip sunku ir sunku kovoti – ir vėl pasikelti.

    Ketvirta, turime užtikrinti, kad demokratinės visuomenės žmonės žinotų, kas yra komunizmas ir kas tai nėra.
    Taip pat turime pareigą užtikrinti, kad mūsų pačių visuomenėje gyvenantys žmonės žinotų, kas buvo ir yra komunizmas ir kas ne. Yra du pavojai. Viena vertus, pernelyg daug mūsų piliečių šiandien nežino, kodėl komunizmas yra unikalus blogio pavidalas, ir jį mato kaip vieną sistemą tarp daugelio. Jie sutinka su tų, kurie teigia, jog Stalinas gali nužudyti kai kuriuos žmones, tačiau jis turėtų būti švenčiamas, nes jis padėjo nugalėti Hitlerį. Mano namuose Virdžinijoje D-Day memoriale yra net sovietinio diktatoriaus biustas.

    raudona rožė yra socialdemokratų, o ne komunistų simbolis

    Kita vertus, yra pavojinga tendencija pavaizduoti kitas socialines ir ekonomines sistemas kaip vartai į komunizmą. Demokratinis socializmas Švedijoje, nors ir daugelis to nepritaria, nėra komunizmas, o švedai nesiruošia tapti komunistais. Vietoj to, jie greičiausiai prisijungs prie NATO, kad apsisaugotų nuo Rusijos grėsmės atgimimo. Ir tiems, kurie reikalauja didesnės valstybės paramos neturtingiesiems ir jų pačių šalyje paniekinamiems, retai komunistiniai radikalai kai kurie jų priešininkai siekia juos pavaizduoti kaip.

    „Tie, kurie prašo didesnės valstybės paramos neturtingiesiems ir jų pačių šalyje paniekinti, retai yra komunistiniai radikalai, kai kurie jų priešininkai siekia juos pavaizduoti.“
    Turime kovoti abiejose srityse, užtikrindami, kad naujos kartos žinos tiesą apie komunizmą, kad jos galėtų kovoti su ja ir kad jos nematys komunizmo, kur jos nėra. Kartais viena grėsmė yra didesnė už kitą, o kartais ir atvirkščiai. Ir tai yra mūsų, kaip demokratinės ir laisvos visuomenės piliečių, pareiga užtikrinti, kad būtini atskyrimai būtų atliekami tiek savo šalyse, tiek kitur.

    Penkta, turime pripažinti, kaip komunizmo blogis metastazavo į kitus blogius, įskaitant islamistinį fundamentalizmą.
    Vienas iš labiausiai nerimą keliančių šiuolaikinio pasaulio realybių yra islamistų ekstremizmo kilimas, tačiau vienas iš baisiausių to aspektų yra tai, kad islamistų grėsmė išaugo iš komunizmo, o ne kažką naujo. Daugelis iš filmų žino, kaip ir Charlie Wilson „karas“, kad musulmonai Afganistane kovojo ir nugalėjo sovietus, ir mano, kad džihadistų antikomunizmas reiškia, kad džihadistų judėjimas iš esmės yra ant komunistinis. Taip nėra ir yra pavojinga savęs apgavystė.

    „Viena iš labiausiai nerimą keliančių šiuolaikinio pasaulio realijų yra islamistų ekstremizmo kilimas, tačiau vienas iš baisiausių to aspektų yra tai, kad islamistų grėsmė išaugo iš komunizmo, o ne kažką naujo.“
    Komunistų ir „buvusių komunistų“ veiksmais ne tik komunistinės idėjos įsiskverbė į islamistinę priežastį, kuri šį judėjimą vertino kaip arti jų ir naudingą sąjungininką prieš demokratiją ir laisvę – niekas neturėtų pamiršti, kad Vladimiras Putinas sakė, jog islamas yra arčiau Rusijos nacionalinė kultūra nei Vakarų krikščionybė – tačiau islamistų iššūkis negalėjo atsirasti be aktyvios komunistų ir „buvusių komunistų“ pagalbos, kurie šiandien veikia taip, kaip jie veikė per visą savo egzistavimą, remdamiesi principu, kad „mano priešo priešas yra mano draugas.”

    Komunizmo ir islamizmo tarpusavio įsiliejimo istorija yra ilgas ir sudėtingas dalykas – pernelyg ilgas ir sudėtingas man šiandien aptarti. Bet tai yra istorija, kurią turime išmokti, jei norime įveikti dabartinį iššūkį, kuris iš esmės yra tas pats egzistencinis pavojus laisvei, kurią komunizmas buvo praeityje. Štai ką kai kurie komunistai ir „buvę komunistai“ labai gerai žino, kaip matėme Sirijoje; tai yra kažkas, ką mes geriau išmokome prieš tai, kai islamizmas pakilo į komunizmo atgaivinimą.

    Šešta, turime kovoti su komunizmo revoliucistine istorija.
    Vienas iš svarbiausių mūšio laukų tęsiantis karas yra prieš revizionistinį komunizmo gydymą. Mano vaikai mano dėstytojams sakė, kad Stalinas pakėlė gyvenimo lygį ir tapo geresniu ir laimingesniu sovietų gyventojams – pasakojimas apie GULAG ir kitas represijas, patogiai užmirštas, ar ne, kaip tikrai svarbiausias dalykas, kuris buvo įjungta. Ir aš esu įsitikinęs, kad šiame kambaryje šiandien yra kitų panašios patirties turinčių žmonių.

    Stalino nusikaltimai

    Akivaizdu, kad Stalinas padarė daug dalykų ir svarbu juos visus ištirti. Tačiau jie turi būti susiję su kontekstu, o ne su jais elgiamasi taip, kaip jie dažnai yra. Vienas liūdnas pavyzdys buvo knyga, teigianti, kad Stalinas nusipelno už socialinio mobilumo didinimą, tačiau ignoravo tai, kad jis tai darė žudydamas vėl ir vėl daugelį tų, kurie buvo arčiau socialinės ir politinės piramidės viršaus.

    „Vienas liūdnas šio pavyzdžio pavyzdys buvo knyga, teigianti, kad Stalinas nusipelno už socialinio mobilumo didinimą, tačiau ignoravo tai, kad jis tai darė žudydamas vėl ir vėl daugelį tų, kurie buvo arčiau socialinės ir politinės piramidės viršūnės.“
    Viena išmintinga šios knygos apžvalgininkė pastebėjo, kad tai buvo panašus į Aušvico batų fabriko tyrimą, kuriame autorius iš anksto nusprendė ignoruoti visas maitintojo netekimo sąskaitas kaip neišvengiamai nešališkas ir apsvarstyti tik odos ir darbo sąnaudas bei rezultatus batų. „Visi faktai“, – sakė jis, „yra teisingi, bet praleidžia tašką.“ Tai nebūtų leidžiama nacistinės Vokietijos studijų atveju, tačiau ji yra reguliariai leidžiama ir net skatinama komunizmo atveju. Tai yra kažkas, kas turi būti kovojama ir gali būti.

    Septinta, turime vengti komunistų taktikos priėmimo spąstų priešintis komunizmui.
    Vienas iš realių pavojų šaltojo karo metu buvo tas, kad kai kurie Vakaruose buvo pasirengę priimti komunizmo taktiką: būti represija ar cenzūra ar kažkas kita kova su komunizmu. Tai nėra visiškai pavojus: mes negalime kovoti su komunizmu cenzūra, tai galime padaryti tik teikdami geresnę informaciją. Be to, mes negalime kovoti su jomis represijomis: mes galime tai padaryti tik suteikdami laisvę visapusiškai prieinamai.

    Laisvė

    Visada yra viliojanti, ypač turint omenyje trumpalaikį mąstymą, kuris dominuoja daugelyje mūsų politinių sistemų, ir pasukti į tai, kas atrodo kaip greitas sprendimas. Tačiau viena iš priežasčių likti antikomunistiniais – ne remti tokias pastangas, bet kovoti su jais, nes tie, kurie žino apie komunistines sistemas, žino, kad tokie kompromisai kelia grėsmę demokratijai ir laisvei, ir turi būti priešinami komunizmo laimėjimui pergalė, kurios ji jokiu būdu nusipelno.

    „Mes negalime kovoti su komunizmu cenzūra, tai galime padaryti tik teikdami geresnę informaciją. Be to, mes negalime kovoti su jais represijomis: mes galime tai padaryti tik suteikdami laisvę visapusiškai prieinamai. “
    Šiuo metu mes visi kalbame apie kovą, kylančią iš „buvusių komunistų“ burnos, ir apie būtinybę kovoti su dezinformacija. Tai yra kilnūs tikslai. Kovokime su jais geriausiu įmanomu būdu, suteikdami daugiau informacijos ir pripažindami savo žiniasklaidos trūkumus, kurie pernelyg dažnai suteikia melo platformą dėl didėjančios tendencijos painioti pusiausvyrą su objektyvumu. Vėlgi, mes to nedarytume – tai buvo fašizmas; bet mes visi esame pasirengę tai padaryti komunizmo ir „buvusių komunistų“ atveju.

    Aštuntoji, turime atsikurti laisvės ir demokratijos vertybėmis.
    Tam, kad tai padarytume, turime atnaujinti laisvės ir demokratijos vertybes. Šios vertybės atstovauja pastoviam tikslui ir pastoviam priėjimui, kad galėtume padaryti daugiau. Mes esame privilegijuoti gyventi visuomenėse, kuriose švenčiamos šios vertybės; turime įsitikinti, kad gyvename visuomenėse, kuriose šios vertybės vis dažniau realizuojamos visų žmonių gyvenime ir kur esame pakankamai stiprūs ir pakankamai pasitikintys, kad juos skatintume, o ne paaukoti juos už trumpalaikį pelną.

    spaudos laisvė

    Tai sunkus iššūkis. Visuomet bus tie, kurie aukos laisves kažkam kitam, bet, kaip pažymėjo vienas iš Jungtinių Valstijų steigėjų, „tie, kurie aukos esmines laisves už nedidelę laikiną saugą, nusipelno nei laisvės, nei saugumo“. Turėtume vėl prisitaikyti prie mūsų vertybių, kad nepatektume į tą spąstus.

    „Visada bus tie, kurie aukos laisves kažkam kitam, tačiau, kaip nurodė vienas iš Jungtinių Amerikos Valstijų steigėjų,„ tie, kurie paaukotų pagrindines laisves už nedidelę laikiną saugą, nusipelno nei laisvės, nei saugumo “.
    Tie, kurie yra anti-komunistai, turi geriausias galimybes žinoti, kokios grėsmės laisvei atrodo. Turėtume būti nedideli, kad pažengtume savo bylą, tačiau turėtume likti didžiuojamės tuo, kad tai padarysime – nes jei nepadarysime šios kovos, kas? Ir jei dabar nepavyksta matyti iššūkio, netrukus patirsime savo pastorą Niemoellerio akimirką, kai grėsmės mūsų pačių vertybėms sustiprės, niekas nebus paliktas ginti juos ar mus.

    Devinta, persekiojant šaltojo karo metu, turime sugrąžinti aljansą, kuris leido mums kovoti ir laimėti šį konfliktą – aljansą, kuris dabar yra netvarkingas, tačiau gali būti atkurtas.
    Vienas iš ryškiausių, bet mažiausiai pastebimų šaltojo karo savybių – tai, ką komunizmas sukūrė ir leido demokratiniam Vakarui kovoti tiek ilgai, buvo demokratinių ir žmogaus teisių aktyvistų, kurie buvo siaubingi dėl to, kaip komunizmas neigė, sąjungą. vertybių šalių, kuriose ši sistema egzistavo, tautoms ir verslo žmonėms, kurie pripažino, kad komunizmas yra egzistencinė grėsmė laisvoms rinkoms ir laisviems žmonėms.

    Anti-Sovietų Sąjungos simbolis – Daemorris, Wikimedia CommonsŠaltojo karo metu šis aljansas kartu laikėsi ir užtikrino, kad mes ir toliau būtų vieningi. Bet kai kurie nusprendė, kad kova su komunizmu buvo laimėta, šis aljansas suardė kiekvieną savo komponentą, siekdamas atskirų tikslų, o ne kartu su kitais. Daugelis demokratinių ir žmogaus teisių aktyvistų ir toliau kalbėjo apie savo klausimus, bet ne apie verslo bendruomenės klausimus, o daugelis įmonių nusprendė, kad galėtų išnaudoti naują tikrovę, nerimaudami, kaip laisvės nebuvimas politiniame gyvenime sistema galiausiai lemtų laisvės apribojimą ekonominėje srityje.

    „Jei nėra laisvų rinkimų ir laisvos kalbos, nebus laisvų rinkų, nes nebus rimtos teisinės valstybės sistemos, nuo kurios priklausys rinkos. Ir jei nėra laisvų rinkų, netrukus nebus laisvi rinkimai ar žodžio laisvė. “
    Kai kurie nominali postkomunistinės vyriausybės išnaudojo šį padalinį. Ji turi būti įveikta ir abi pusės turi susiburti, nes laisvė yra tikrai nedaloma. Jei nėra laisvų rinkimų ir žodžio laisvės, nebus laisvų rinkų, nes nebus rimtos teisinės valstybės sistemos, nuo kurios priklausys rinkos. Ir jei nėra laisvų rinkų, netrukus nebus laisvi rinkimai ar žodžio laisvė. Todėl turime sugrąžinti senąjį aljansą, o ne veikti klaidingai siaurais interesais.

    Ir dešimta, mes visada turime prisiminti, kad mes nesame ir ne kovojame su žodžiu: mes prieštaraujame šiam žodžiui.
    Galiausiai, norėdami pakartoti, turime prisiminti, kad mes nesame ir ne kovojame su žodžiu: mes buvome ir kovojame su veiksmais, kuriuos vykdo tie, kurie viešai ar ne. Esu anti-komunistas, nes vertinu laisvę, o ne todėl, kad žmonės, kurie slopina tokias laisves, vadina save komunistais. Jei esame tikrai ant komunistai, turime pripažinti ir pranešti kitiems, kad pergalė prieš komunizmą bus įmanoma tik tada, jei bus pergalė visoms žmonių priespaudos formoms, kurios yra susijusios ne tik su komunizmu, bet ir su kitomis politinėmis sistemomis. .

    „Jei esame tikrai ant komunistai, turime pripažinti ir pranešti kitiems, kad pergalė prieš komunizmą bus įmanoma tik tada, jei bus pergalė visoms žmonių priespaudos formoms, kurios yra susijusios ne tik su komunizmu, bet ir su kitomis politinėmis sistemomis, kaip gerai. “
    Tai nėra lengvas iššūkis, nes pernelyg dažnai patenka į taktinį spąstus, kad susivienijimus su tais, kurie yra represyvūs kovojant su tais, kurie yra dar labiau represyvūs, – ir tada mes pamiršiame tai, ką iš tikrųjų kovojame. Mes susivienijome su Stalinu prieš Hitlerį, kuris buvo teisingas dalykas, bet mes pamiršome, kad tokiame susitarime mums reikėjo ilgio šaukšto, ir mes padarėme nusikaltimą grąžinti sovietams žmones, kurie niekada nebuvo sovietų piliečiai ir kurių vienintelis nusikaltimas Rusijos pilietinio karo metu turėjo kovoti su komunizmu ir tada pabėgo į Vakarus.

    Tokių kompromisų su tiesa faktų sąrašas gali būti iš esmės išplėstas. Svarbu, kad jis nebūtų pratęstas.

    O, aš girdėjau apie Estiją. Tai maža šalis, kuri nori būti laisva
    Leiskite baigti pasidalinti su jumis asmenine istorija, kuri, mano manymu, apibendrina viską, ką sakiau, ir dalyvauju kaip didžiausias amerikiečių pareigūnas. 1990-1991 m. Dirbau Valstybiniame departamente kaip specialus patarėjas sovietų tautybės problemų ir Baltijos reikalų klausimais. Vienas iš mano darbų buvo leisti atvykti iš šių šalių lankytojams ir parodyti jiems kažką apie Vašingtoną. Negaliu tiksliai prisiminti, kiek kartų aš paėmiau pareigūnus ir aktyvistus mano automobilyje aplink Vašingtono paminklus, bet aš galiu prisiminti vieną kartą, kurio nei aš, nei kiti dalyviai niekada nepamirš.

    Manau, kad artimiausias dalykas, kurį amerikiečiai turi į pilietinę katedrą, yra Linkolno memorialas, ir aš visada stengiausi organizuoti dalykus, kad galėtume užbaigti mūsų turą. 1991 m. Kovo 29 d., Tamsoje ir lietingą dieną, tokioje kelionėje paėmiau Estijos prezidentą ir užsienio reikalų ministrą, o mes baigėme, kaip planuota Lincoln memoriale. Kadangi vienintelė bendra kalba, kurią visi trys turėjo tuo metu, buvo rusų kalba, aš išversiu Lincolno žodžius iš Gettysburgo adreso, kuris yra įdėtas į marmurą kairėje pastato pusėje.

    Arnold Rüütel ir Lennart Meri susitiko su prezidentu George’u HW Bushu Vašingtone, 1991 m. Kovo mėn. Nacionalinių archyvų sutikimas / Tarmo Vahter

    Aš žinau, kad aš jų nepadariau teisingumas: bet koks tokios kalbos apie valdžią „žmonių, žmonių ir žmonių“ vertimas negali lyginti su originalu. Bet mano vertimas tą dieną pritraukė vieną iš nacionalinio parko rangovų. Jis atėjo važiuoti ir paklausė, kokia kalba mes kalbėjome, nes, žinoma, jis turėjo įvairių kalbų, kurias jis galėjo pasiūlyti. Sakiau jam, kad kalbame rusiškai. Tada jis paklausė, ar šie žmonės buvo iš Rusijos. Atsakiau „ne, šie žmonės yra iš Estijos“.

    Nepalikdamas širdies plakimo, šis parko valdininkas nusišypsojo ir pasakė: „O, aš girdėjau apie Estiją. Tai tik maža šalis, kuri nori būti laisva. “Visi mūsų grupės nariai sudraskė, ir esu visiškai įsitikinęs, kad šie paprasto amerikiečių žodžiai yra svarbesni Estijos lankytojams nei bet kurie, kuriuos jie išgirdo iš žymių pareigūnų. Žinau, kad abu dalyvaujantys estai man ir kitiems man tai tiksliai pasakojo.

    1988 m. Rugsėjo 11 d

    Tai, kas yra antikomunistinė priemonė, yra ne tik kovoti su komunizmu, bet ir padėti kitiems kovoti su šia sistema ir kitais žmonėmis, kurie riboja žmogaus laisvę, ir paprasčiausiai ją padėti užtikrinti, kad ateityje bus daug daugiau paprastų amerikiečių kurie bus pasiruošę atsakyti, nes nacionalinio parko valdininkas dar prieš ketvirtį amžiaus: taip, jie pasakys, žinome apie jūsų kančias ir mes visiškai palaikome jūsų siekius.

    Štai kodėl aš išlieku anti-komunistinis ir kodėl aš labai tikiuosi, kad taip pat darysite.

    I

    Šio straipsnio nuomonės yra autoriaus nuomonės. Viršelis: Kampukėjos komunistų partija buvo atsakinga už iki 2 milijonų Kambodžos mirčių, beveik ketvirtadalį šalies tuometinių gyventojų. Kambodžos Khmerų rouge režimo aukų kaukolės (Wikimedia Commons).

    Paulius Goblis yra amerikiečių analitikas, rašytojas ir kolektyvas, turintis žinių apie Rusiją, Euraziją, viešąją diplomatiją ir tarptautinę transliaciją. Treniravęs Majamio universitete ir Čikagos universitete, jis yra keturių etninių klausimų repertuaras buvusioje Tarybų Sąjungoje ir paskelbė šimtus straipsnių apie etninius ir tautybės klausimus. Goble tarnavo kaip specialus patarėjas sovietų tautybės klausimais ir Baltijos reikalų klausimais valstybės sekretoriui Jamesui Bakeriui. Goble taip pat buvo lankantis mokslininkas Tartu universitete, Estijoje. 1995 m. Goble gavo Prezidento Lennarto Meri Terra Mariana kryžiaus ordiną už jo vaidmenį remiant Estijos nepriklausomybę.

  2. Albinas sako

    „Mes negalime kovoti su komunizmu cenzūra, tai galime padaryti tik teikdami geresnę informaciją. Be to, mes negalime kovoti su jais represijomis: mes galime tai padaryti tik suteikdami laisvę visapusiškai prieinamai. “
    Šiuo metu mes visi kalbame apie kovą, kylančią iš „buvusių komunistų“ burnos, ir apie būtinybę kovoti su dezinformacija. Tai yra kilnūs tikslai. Kovokime su jais geriausiu įmanomu būdu, suteikdami daugiau informacijos ir pripažindami savo žiniasklaidos trūkumus, kurie pernelyg dažnai suteikia melo platformą dėl didėjančios tendencijos painioti pusiausvyrą su objektyvumu. Vėlgi, mes to nedarytume – tai buvo fašizmas; bet mes visi esame pasirengę tai padaryti komunizmo ir „buvusių komunistų“ atveju.

Atsakyti

Your email address will not be published.