Minint Tarptautinę miškų dieną, Vilniuje buvo sodinamas Kalėdų miškas. Netoli Verkių dvaro rūmų jau žaliuoja apie šimtas prigijusių eglučių, o šiandien jų pasodinta dar apie 70. Ši simbolinė iniciatyva primena svarbų faktą – beveik trečdalį sostinės teritorijos dengia miškai. Vilniuje jie nėra tik kraštovaizdžio fonas: tai kasdien pasiekiama erdvė, kur miesto ritmas sulėtėja.
Vidury sostinės – saugomos gamtinės teritorijos
„Miškai Vilniuje nėra tik vieta pasivaikščioti – tai infrastruktūra, kuri saugo miestą: nuo oro taršos iki dirvožemio erozijos. Kartu tai ir gyvybės namai – čia gyvūnai gyvena visai greta žmogaus“, – sako Vilniaus miesto miškininkas Kristupas Adomaitis.
Pasak jo, Vilniaus miškai išsiskiria ne tik plotu, bet ir reljefu – jie itin kalvoti, raižyti upių slėnių.
„Nesu girdėjęs kitos sostinės, kurios teritorijoje būtų tiek daug saugomų draustinių – Vilniuje jų net 13“, – teigia K. Adomaitis.
Vilnius iš tiesų išsiskiria visos Europos mastu – miškai čia užima apie 17–18 tūkst. hektarų, arba maždaug 35 proc. visos miesto teritorijos. Tai reiškia, kad sostinė yra ne tik urbanistinis, bet ir vienas žaliausių miestų regione.
Didžiąją dalį Vilniaus miškų sudaro rekreaciniai plotai, parkai ir draustiniai – iki 60 proc. Jie skirti žmonėms: pasivaikščiojimams, žygiams, dviračiams ar vis labiau populiarėjančioms „miško maudynėms“.
Tačiau miesto miškai atlieka ne tik estetinę funkciją – jie stabilizuoja šlaitus, saugo nuo erozijos, slopina triukšmą ir formuoja miesto mikroklimatą.
Gyvybė čia – visai šalia žmogaus
Vilniaus miškai stebina biologine įvairove. Net ir miesto ribose galima sutikti retų rūšių. Jomanto parke aptikta žebenkščių. Didėlė laimė stebėti šį retai pastebimą žvėrelį – sako „Vilniaus miesto parkų“ miškininkas Raimundas Ereminas.
Šiame parke miškininkas įrengė ir specialias biologinės įvairovės buveines. Iš šakų ir įvairios medienos sukrautose rietuvėse netrukus apsigyveno smulkūs paukščiai – liepsnelės, karietaitės, žvirbliniai vabzdžiaėdžiai. Jie minta kenkėjais, todėl prisideda prie natūralios ekosistemos pusiausvyros palaikymo.
„Tokios rietuvės leidžia išvengti bereikalingo medienos išvežimo iš miško, padeda formuoti erdves ir takus. Be to, jos kuria tvarkingo parko įspūdį – šakos ne išmėtytos, o kruopščiai sukrautos ir susmulkintos. Jomanto parke taikomos biotechninės priemonės yra gerosios praktikos pavyzdys“, – sako R. Ereminas.
Jomanto parke gyvena ir barsukai – čia esantis vadinamasis barsukų kalnas slepia jų urvynus, įsikūrusius visai netoli žmonių lankomų takų.
Gyvybės pilni pasauliai po medžių lajomis
Kad Vilniaus miškai – ne tik žalios erdvės, bet ir vienos svarbiausių biologinės įvairovės buveinių Lietuvoje patvirtina ir Pavilnių ir Verkių regioninių parkų ekologas Rokas Butkus. Jo teigimu miškuose aptinkama daugiau nei pusė visų šalies rūšių.
„Miškas – tai sudėtinga gyvybės sistema. Čia randame iki 60 proc. visų Lietuvos rūšių, o pusė Raudonosios knygos rūšių yra tiesiogiai priklausomos nuo miškų.“
Miškuose peri apie 100–120 paukščių rūšių, o ypatingą reikšmę turi seni medžiai. Vienas senas ąžuolas gali tapti namais daugiau nei tūkstančiui skirtingų organizmų – nuo vabzdžių iki grybų. Net 80 proc. saugomų miško vabzdžių rūšių priklauso nuo negyvos medienos ar senų medžių mikrobuveinių.
Miškai – bendruomenių gyvenimo dalis
Miškai Vilniuje svarbūs ne tik ekologiniu, bet ir socialiniu požiūriu. Tai rodo ir augantis visuomenės įsitraukimas.
Aplinkosauginio švietimo konkurse šiemet būtent miesto miškų tema sulaukė didžiausio susidomėjimo – bendruomenės pateikė net 35 paraiškas.
„Miškai vilniečiams – tai vieta, kur jie grįžta į save. Čia vyksta žygiai, edukacijos, miško terapijos. Miškas tampa ne fonu, o gyvenimo dalimi“, – pabrėžia Vilniaus miesto savivaldybės aplinkosauginio švietimo programos kuratorė Eglė Vankevičė.
Naujos kartos miškai – net miesto centre
Vilnius žengia ir į inovatyvią miškininkystę. Mieste jau sodinami biologinės įvairovės miškeliai pagal japonų botaniko Akira Miyawaki metodą. Vienas toks miškelis pernai atsirado netoli Baltojo tilto.
Šio metodo esmė – tankiai sodinti įvairias vietines rūšis mažame plote. Taip sukuriamas natūralus mikroklimatas: miškas greitai auga, gerina oro kokybę, mažina triukšmą ir efektyviai vėsina miestą.
Vos per kelerius metus tokie miškeliai tampa aukštesni už žmogų, o po penkerių – pradeda veikti kaip savarankiška, natūrali ekosistema.
Šaltinis:
Vilniaus miesto savivaldybė
