Dažnai girdime istorijas, kad vyresni nei 50 metų žmonės Lietuvoje yra tarsi „nurašyti“ – jie neretai jaučiasi nuvertinti, nereikalingi ir ignoruojami darbdavių. Sutikusi pasidalinti savo istorija 62 metų vilnietė Vitalija Glambokienė patvirtina: ieškodama darbo būdama priešpensinio amžiaus ji asmeniškai susidūrė, su kokiu požiūriu vyresnį žmogų pasitinka darbdaviai.
Energinga, visada pozityvi ir besišypsanti, – tokią Vitaliją yra įpratę matyti dauguma jos kolegų.
Vitaliją pažįstantieji žino, kad ji visada ras patarimą su problema susidūrusiam kolegai, padės ir pamokys. Moteris sako, kad viena svarbiausių taisyklių darbe ir gyvenime, kuria ji stengiasi vadovautis, yra pasitikėjimas žmonėmis, rašoma pranešime spaudai.
„Kai į kolektyvą ateina dirbti naujas darbuotojas, svarbu jį palaikyti, negailėti pastangų patarimams ir padrąsinimams, kaip geriau atlikti vieną ar kitą užduotį. Reikia būti kantriam, pasitikėti žmogumi ir pastangos sugrįš su kaupu. Mano gyvenime ši tiesa ne kartą pasitvirtino, todėl bet kurį darbą dirbti man yra labai paprasta“, – sako V. Glambokienė.
Vitalijos istorija – iš tiesų neeilinė. Nors daugelis darbų, kuriuos jai yra tekę dirbti, moteriai puikiai sekėsi ir beveik visose savo darbovietėse ji būdavo paaukštinama pareigose, teko patirti ir sunkesnį periodą.
„Ne visur jaučiau žmogiškumą ir pagarbą. Kadangi ilgą laiką buvau našlė, kai kur susidūriau su aiškiu požiūriu, kad tu esi viena ir ant tavęs galima „krauti“. Taip pat aš asmeniškai patyriau, ką reiškia mūsų visuomenėje ieškoti darbo, kai tau yra daugiau nei penkiasdešimt metų. Apėjau labai daug įmonių ir manęs nepriėmė tik dėl amžiaus. Mano patirtis, pasiekimai, puikios rekomendacijos nebuvo svarbūs – tik mano metai pase“, – sunkų laikotarpį savo gyvenime prisimena V. Glambokienė.
Kitas žmogus, atsidūręs moters vietoje, galėjo ir palūžti, tačiau iš prigimties optimistiška Vitalija nenuleido rankų ir toliau ieškojo, kur galėtų save realizuoti, nes jautėsi turinti daug patirties ir žinių, kurias galėtų panaudoti dirbdama.
Galiausiai susiklostė taip, kad būtent tada, kai ji to mažiausiai tikėjosi – jau ruošdamasi oficialiai išeiti į pensiją – vilnietė pasiekė aukščiausią karjeros laiptelį savo gyvenime. Vitalija sulaukė pasiūlymo tapti parduotuvės „Rimi“ sostinės Kareivių gatvėje direktore ir šiandien vadovauja daugiau nei keturiasdešimties darbuotojų kolektyvui.
„Penkerius metus dirbau prekybos centre klientų aptarnavimo vadove, paskui tapau pavaduotoja ir tada mane pakvietė direktoriauti. Nesiunčiau jokio CV, nieko specialiai nedariau, tiesiog dirbau savo darbą – ir vieną dieną sulaukiau pasiūlymo tapti direktore. Labai smagu dirbti įmonėje, kurioje nėra jokio amžiaus cenzo. Man buvo 53 metai, kai atėjau į „Rimi“, o nuo šių metų birželio jau oficialiai esu pensijoje, tačiau mano metai čia niekada nieko nereiškė, manęs niekada neklausė, koks mano amžius. Labai gaila, bet tą jaučiau ne visose įmonėse“, – patirtimi dalijosi V. Glambokienė.
Jaunystėje krepšinį už Panevėžio miestą žaidusi Vitalija ir šiandien nestokoja aktyvios veiklos – po darbų sėda ant dviračio, plaukioja baseine ar skuba į sodą, kur darbų niekada netrūksta, žaidžia žaidimus su anūkais. Moteris juokiasi, kad per Boso dieną iš kolegų gavo palinkėjimą dar bent kelerius metus negalvoti apie pensiją: „Kolegos sako, kad manęs jie dar nepaleis“, – šypsosi ji.
Žmones, kurie susiduria su sunkumais ieškodami darbo dėl savo amžiaus, Vitalija ragina nenuleisti rankų ir neprarasti pasitikėjimo savimi. „Tikiuosi, kad ilgainiui keisis ir darbdavių požiūris ir žmonės bus vertinami pagal savo patirtį ir profesines savybes, o ne pagal amžių. Tokių pavyzdžių jau yra ir tikiu, kad jų tik daugės“, – vylėsi pašnekovė.
