Sekmadienio vakarą Vilniaus mažojo teatro salėje pirmąjį kartą šiais metais susibūrė žiūrovai, atvykę paminėti vieno iš šio teatro įkūrėjų – kompozitoriaus Fausto Latėno – 65-ųjų gimimo metinių. „Vakaras Faustui“ tapo pirma proga šio menininko atminimą pagerbti teatre, kuriame F. Latėnas dirbo visą gyvenimą iki skaudaus ir netikėto savo išėjimo praėjusių metų lapkritį. „Mes neminime Fausto, mes įsikvepiame Faustu“, – šie režisierės Gabrielės Tuminaitės ištarti žodžiai atspindėjo viso vakaro atmosferą, pripildytą šviesių prisiminimų ir amžinai gyvos kūrybos skambesio.
Vilniaus mažajame teatre pabūti kartu su F. Latėno muzika susirinko per pusšimtį jo artimųjų, bičiulių bei kolegų, o dėl lankytojų skaičiaus ribojimo renginyje sudalyvauti negalėję žiūrovai tiesioginę transliaciją stebėjo internetu. Dar iki suskambant gyvai muzikai, simbolinėje vietoje – Fausto Latėno kabinete – teatrologė Daiva Šabasevičienė kalbėjosi su kompozitoriaus ilgamečiais bendražygiais bei artimaisiais, prisiliesdama prie jautrių prisiminimų apie F. Latėno visaapimantį buvimą teatre, muzikoje bei gyvenime. „[J]is buvo, yra ir bus mano tėtis, ir jo muzika man yra tolygi jam. Jo buvimas šalia, palaikymas, patarimai, mūsų patylėjimai ir pakalbėjimai… Negaliu jame matyti vien muzikos, nes jis man buvo, yra ir liks vienas artimiausių žmonių“, – kalbėjo kompozitoriaus dukra, aktorė Elžbieta Latėnaitė.
„Faustas išėjo, bet ir su mumis pasiliko – jo muzika lydėjo visą mūsų teatrinį gyvenimą ir skamba iki šiol. Jo muzika – tiesiog jūra be ribų, savo laiku užpildžiusi visą teatrinę Lietuvos, o vėliau – ir ne Lietuvos erdvę. Dabar jo nėra, bet toji muzika lieka su mumis“, – mintimis apie F. Latėno kūrybą dalinosi aktorius, kultūros žurnalistas ir teatro apžvalgininkas Julijus Lozoraitis. Tuo tarpu LR Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, operos solistas Vytautas Juozapaitis pabrėžė, jog F. Latėnas buvo ne tik aukščiausio lygio kompozitorius, bet ir puikus visuomenininkas. „Mes su Faustu pastaraisiais metais turėjome daug bendrų siekių kultūros politikos klausimais, nors buvome kiek skirtingose pozicijose. Tai buvo žmogus, su kuriuo visada galėjau pasitarti, pasiguosti, lygiai taip pat ir jis nesigėdydavo tą daryti. Jis buvo ne tik fantastiškas kūrėjas, aukščiausio lygio kompozitorius, bet ir iš tikrųjų puikus administratorius, politikas, žmogus, kuriam rūpėjo bei skaudėjo“, – prisiminė V. Juozapaitis.
Dviejų valandų trukmės koncertas, į teatro salę pilnu skambesiu po pertraukos sugrąžinęs gyvą muziką, tapo proga dar sykį ne tik išgirsti, bet ir pajausti Fausto Latėno kūrybą, sklindančią jam buvusiomis tokiomis artimomis erdvėmis. Gabrielės Tuminaitės režisuotame atminimo vakare, kurio muzikinę programą sudarė keturis dešimtmečius su F. Latėnu glaudžiai dirbusi pianistė, prof. Dalia Balsytė, kompozitoriaus kūrinius atliko Čiurlionio kvartetas, fortepijoninis trio „FortVio“, kompozitorius Giedrius Puskunigis, pianistas Dmitrij Golovanov, Valstybinio Vilniaus mažojo teatro trupė. Vienu ryškiausių ir jautriausių atminimo vakaro akcentų tapo daina „Toli toli…“ iš Raimundo Banionio kino filmo „Džiazas“, kurią atliko F. Latėno dukra Elžbieta Latėnaitė su jo anūke Kalista Trepulyte. „Vakaras Faustui“ priminė, kad per anksti pasibaigusi kūrėjo kelionė šiame pasaulyje nesustabdo jo muzikinio palikimo, kuris, puoselėjamas bendražygių, ir toliau nepaliauja skambėti teatre bei už jo ribų.
Nuotraukos Elijaus Kniežausko.
Parengė Agnė Vidugirytė
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras
