iena iš aktualiausių šiandienos temų – žiniasklaidos laisvės užtikrinimas ir žurnalistų teisė gauti bei skelbti informaciją. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena – puiki galimybė apžvelgti tam tikrus teisinius klausimus, susijusius tiek su žiniasklaidos laisvėmis, tiek su pareigomis, kurias turi jos atstovai. Apie SLAPP (angl. „Strategic Lawsuit Against Public Participation“) ieškinius ir kitus su saviraiškos laisve susijusius teisinius aspektus pasakoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Sigita Rudėnaitė.
Kovo mėnesį Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėta civilinė byla, kurioje išaiškinta, kada ieškinys žiniasklaidai gali būti laikomas SLAPP. Ar galite paaiškinti plačiau, kas yra SLAPP ieškiniai?
SLAPP – strateginiai ieškiniai dėl visuomenės dalyvavimo, šis institutas Lietuvos teisėje įtvirtintas 2022 m. Europos Sąjungos teisės pagrindu. Kalbant paprasčiau, tai ieškovų piktnaudžiavimas teise, kad kita pusė, vykdanti veiklą viešojo intereso labui, patirtų nepatogumų, būtų įbauginta teisiniais procesais ar už tokią veiklą nubausta ir nuo jos atgrasyta. Tokiais atvejais ieškovai teikia visiškai ar iš dalies nepagrįstus ieškinius, tikėdamiesi, kad kita šalis išsigąs ir tiesiog pasirinks tylėti, nebekels aktualių temų į viešumą.
Tikrasis SLAPP bylose ieškinius teikiančių subjektų tikslas nėra apginti pažeistą teisę, šiais ieškiniais siekiama, kad informaciją paskelbęs žurnalistas ar kitas asmuo išsigąstų ir nustotų kalbėti viešai, dažnai – kad ištrintų ar paneigtų jau paskleistą informaciją. Tokie ieškiniai neretai pasižymi tuo, kad reikalaujama atlyginti neva patirta žala yra didžiulė, o teisiniai pagrindai – labai silpni ir pritempti. SLAPP ieškiniai dažniausiai nukreipti prieš žiniasklaidos atstovus ir kitus aktyvius visuomenės veikėjus. Pavyzdžiui, žurnalistas apie tam tikrą verslą ar politiką pasisako labai kritiškai, kelia viešumon nepatogius klausimus, susijusius su viešuoju interesu, o tas asmuo kreipiasi į teismą, pareiškia vieną ar net kelis ieškinius dėl pažeistos reputacijos ar pan., iškelia neproporcingai didelius reikalavimus, siekdamas žurnalistą nutildyti.
Trumpai tariant, SLAPP ieškiniais ribojama žodžio laisvė, siekiama atgrasyti asmenis, kurie informuoja visuomenę, veikdami viešojo intereso labui. Tokie ieškiniai neabejotinai kelia grėsmę visuomenės teisei žinoti apie svarbias, visuomenei aktualias problemas: korupciją, aplinkosaugą, viešųjų lėšų ir valstybės turto eikvojimą ir pan.
Kokiais požymiais pasižymi tokie ieškiniai?
Piktnaudžiaujamojo pobūdžio teismo procesai dėl visuomenės dalyvavimo paprastai pasižymi bylinėjimosi taktika, kurią nesąžiningai taiko ieškovas, pavyzdžiui, ieškinyje reiškiami neproporcingi, pertekliniai ar nepagrįsti reikalavimai. Gali būti ir taip, kad ieškovas ar su juo susiję asmenys dėl panašių reikalavimų atsakovui yra inicijavę keletą bylų ar procesų kitose valstybės institucijose, taip pat ieškovas ar jo atstovai įvairiomis priemonėmis baugina atsakovus, prie jų priekabiauja ar jiems grasina iki proceso ar jo metu. Gali būti nesąžiningai naudojamasi procesinėmis teisėmis, pavyzdžiui, procesas vilkinamas. Šis sąrašas nėra baigtinis – teismas dėl SLAPP ieškinio sprendžia vertindamas individualios bylos aplinkybių visumą ir tik tada susiformuoja įsitikinimą, kad ieškinys pareikštas piktnaudžiaujant teise.
Kas atsitinka, jeigu teismas pripažįsta ieškinį esant SLAPP?
Tokiu atveju ieškinys paliekamas nenagrinėtas arba atmetamas supaprastinta tvarka, taip užkertant kelią piktnaudžiauti teismo procesu.
Ar galima teigti, kad SLAPP ieškiniais žala gali būti daroma ne tik konkrečiam informaciją paskleidusiam subjektui, bet ir visuomenei?
Be abejo, SLAPP gali turėti neigiamų psichologinių pasekmių asmenims, prieš kuriuos yra pradėtas procesas, taip pat ir jų šeimos nariams. Tačiau neigiamas šių ieškinių poveikis žymiai platesnis – jie kelia grėsmę visai visuomenei svarbiems interesams. Kaip nurodyta Europos Komisijos priimtoje rekomendacijoje (2024 m. balandžio 27 d. Komisijos rekomendacija (ES) 2022/758 dėl žurnalistų ir žmogaus teisių gynėjų, užsiimančių visuomenine veikla, apsaugos nuo akivaizdžiai nepagrįstų ar piktnaudžiaujamojo pobūdžio teismo procesų (strateginių ieškinių dėl visuomenės dalyvavimo) – red. pastaba), akivaizdžiai nepagrįsti arba piktnaudžiaujamojo pobūdžio teismo procesai, nukreipti prieš visuomenės dalyvavimą, gali turėti neigiamo poveikio žurnalistų ir, visų pirma, žmogaus teisių gynėjų patikimumui bei reputacijai, išeikvoti jų finansinius bei kitus išteklius. Tokie teismo procesai, nukreipti prieš visuomenės dalyvavimą, kelia pavojų žurnalistų ir žmogaus teisių gynėjų gebėjimui vykdyti savo veiklą. Dėl jų informacijos, susijusios su viešuoju interesu, paskelbimas gali būti atidėtas arba visiškai neįmanomas. Jų egzistavimas gali atgrasyti visuomenę informuojančius asmenis, prisidėti prie savicenzūros laukiant galimų teismo procesų ateityje, o dėl to nukenčia viešos diskusijos. Teismo procesų trukmė, finansinis spaudimas ir baudžiamųjų sankcijų grėsmė yra veiksmingos priemonės siekiant įbauginti ir nutildyti kritišką nuomonę. Nuo tokio pobūdžio ieškinių apsaugos priemonių ieškoma įvairiais lygmenimis: tarptautiniu (Europos Tarybos), ES ir nacionaliniu.
Paminėjote SLAPP kaip būdą nutildyti kritišką nuomonę, reiškiamą klausimais, susijusiais su viešojo intereso apsauga. O kuo skiriasi faktas ir nuomonė? Kokiais kriterijais remiantis teismuose nustatoma, ar buvo išsakyta nuomonė, ar paskleista žinia?
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiu teiginiu yra paskelbta žinia ar išsakyta nuomonė, sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Kitaip tariant, žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas, kuriam taikomas tiesos kriterijus. Jo egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas.
Siekiant tinkamai atskirti žinią nuo nuomonės, svarbiausia yra įvertinti pateikiamo teksto kontekstą, autoriaus formuluotes, ar jo teikiama informacija yra suprantama kaip neginčytinas faktas ar kaip jo asmeninis tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas. Vertinamos netgi sakinių formuluotės – ar tai teiginiai, ar pasiūlymai, dvejonės, abejonės, klausimai ar dar kitos formos.
Be to, siekiant atskirti žinią nuo nuomonės, taip pat vertintinas ir eilinio (vidutinio) informacijos gavėjo supratimas, t. y. ar pateikta informacija galėjo priversti eilinį skaitytoją ar klausytoją suprasti, kad pateikiami neginčijami faktai apie asmenį, kurie gali būti patikrinti ir įrodyti, ar kad pateikiama autoriaus nuomonė apie tam tikrus su asmeniu susijusius faktus.
Kokios yra kitų asmenų viešo aptarimo bei kritikos ribos? Ar jos yra platesnės, kai kalbame apie viešuosius asmenis?
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo. Viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą, nors ir nevisiškai tikslią, informaciją, kuri privataus asmens atveju jau galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas. Sprendžiant dėl asmens, paskleidusio duomenis apie viešą asmenį, atsakomybės, svarbiausia yra duomenų paskleidimo tikslas ir juos paskleidusio asmens elgesys. Kai duomenis paskleidęs asmuo veikia sąžiningai, turėdamas tikslą informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti, tai informacijos netikslumai ar agresyvi kritika nėra pagrindas tam asmeniui taikyti atsakomybę. Tačiau kai asmuo skelbia duomenis apie viešąjį asmenį, turėdamas tikslą jį pažeminti, atsakomybė taikoma. Nors pranešti apie tikrus faktus apie politikų ar kitų viešųjų asmenų privatų gyvenimą tam tikromis aplinkybėmis gali būti leidžiama, net ir visuomenei žinomi asmenys turi teisėtų lūkesčių dėl savo privataus gyvenimo apsaugos ir pagarbos jam. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad net ir viešieji asmenys, kurie dėl savo elgesio ir viešų komentarų sukėlė karštų diskusijų, neprivalo toleruoti viešų kaltinimų nusikalstamomis veikomis, kai nėra tuos teiginius patvirtinančių faktų.
