Lapkričio 10 ir 11 d. teatras „Atviras ratas“ pristato premjerą – režisieriaus, dramaturgo ir aktoriaus Justo Tertelio spektaklį „PRAeis“. Anot kūrėjo, tai – monospektaklis visiems, mylintiems teatrą, smalsaujantiems, kaip atrodo teatro užkulisiai, o taip pat – žmonėms, perkopusiems trisdešimtmečio ribą.
Spektaklis „PRAeis“ kuria dialogą su prieš 16 metų sukurta J. Tertelio pjese „PRA“, kuri tuo metu tapo savotišku jauno, pirmuosius profesinius žingsnius žengiančio žmogaus manifestu. Išlipęs iš jauno kūrėjo amžiaus, J. Tertelis į panašius klausimus žvelgia iš patyrusio, brandaus teatro kūrėjo perspektyvos. Su menininku kalbamės apie tai, kokius klausimus gvildena būsimoji premjera ir kuo svarbus spektaklio amžiaus cenzas N-33.
Agnė Vidugirytė Justai, teatras „Atviras ratas“ gyvuoja jau 17 metų. Nors turi gausybę įvairiausių veiklų, nuolat čia sugrįžti tiek kaip aktorius, tiek kaip režisierius. Kodėl tau svarbu kurti „Atvirame rate“?
Matyt, dėl to, kad „Atviras ratas“ yra namai. Esu vienas iš jo steigėjų, žinau, kaip ši kūrybinė erdvė augo, kokių turėjo pakilimų, nusileidimų ir kitų vingių, kaip ją puoselėjome. Be to, čia pat jaučiu didžiulę pagarbą mūsų žiūrovams – dalis jų netgi sako einantys tik į „Atvirą ratą“, nes kiti teatrai jų neatliepia.
Man kyla daugybė idėjų, kurias suprantu galintis realizuoti tik čia, kurios nebūtų taip gerai suprastos, nenuskambėtų jokiame kitame teatre. Čia žinau greičiausiai surasiantis santykį ir dialogą su žiūrovu. Dažniausiai nutinka taip, kad brangiausias idėjas palieku „Atviram ratui“. Turbūt visuomet į namus žmogus neša tai, kas jam svarbiausia.
Pjesė „PRA“ – tavo magistro darbas, kuriam – taip pat jau virš 15 metų. Tai buvo jauno, pirmus žingsnius žengiančio kūrėjo atsakymų paieškos, tuo tarpu dabar klausimus keli jau iš brandaus teatralo perspektyvos. Visgi jauno kūrėjo sąvoką daugelis interpretuoja skirtingai, todėl įdomu suprasti, kas tau pačiam yra jaunas kūrėjas? Ar spektaklio cenzas N-33 sufleruoja atsakymą? Būtent šiomis temomis noriu kalbėti naujame spektaklyje. Kai esi jaunas, atrodo, kad visuomet toks ir liksi, bet kuo toliau gyveni, tuo sparčiau aiškėja, kad kažkurią akimirką liaujiesi toks būti. Kartais tai išduoda paprasčiausi dalykai, kai jau nebegali pretenduoti, pavyzdžiui, į jaunojo menininko apdovanojimą ar rezidenciją… Pildydamas paraišką bandai surasti savo gimimo datą, tačiau jos nebėra tarp pasirinkimų, tu gimei kažkur žemiau, ten, kur žmonės negimsta (juokiasi).
Įdomiausia, kad tokiu būdu suvoki egzistuojant amžiaus ribą, kurią žymi ne tu. Man pačiam atrodo, kad kuriu taip pat, kaip prieš 16 metų. Galbūt turiu daugiau patirties, įgūdžių, bet esminis kūrybinis judesys kyla iš tų pačių dalykų. O staiga man pasako, kad nebesu jaunas! Šis spektaklis ir yra apie tai – supranti, kad nebesąs jaunas, bet čia pat nesi ir viską sukūrusi teatro legenda. Tai – buvimas tarp, kažkur viduryje. Su tokia būsena gali tapatintis tikrai nemaža dalis visuomenės, tai – vidutinio žmogaus būsena. Pavadinimas „PRAeis“ referuoja į tuos momentus, kuomet pradedi matyti, kaip kiekvienas dalykas ateina ir neišvengiamai praeina. Tai suteikia visai kitokią perspektyvą.
Amžiaus cenzo idėją pasufleravo tai, kad dažnai kurdami vaikams labai aiškiai išskiriame amžiaus grupes: čia – spektaklis kūdikiams, čia – vaikams nuo 4 iki 7 metų ir taip toliau. O po paauglystės viskas skiriama tokiems universaliems suaugusiesiems, lyg žmogus, kuriam 18–ka, būtų tokios pačios sąmoningos brandos ar jam rūpėtų tie patys dalykai, kaip 40–mečiui.
Kartais atėjęs į teatrą matau gerą spektaklį, bet jis manęs nebesudomina, nebeatskleidžia naujų perspektyvų, atrodo pažįstamas, naivus. Dėl to savo spektakliui norėjosi uždėti konkretų cenzą, nes jaučiu, jog tai yra spektaklis 33–jų ir daugiau metų sulaukusiems žmonėms. Žinoma, laukiame ir jaunesnių, tačiau tikiu, kad jiems nebus taip paprasta su šiuo darbu susitapatinti dėl skirtingų patirčių.
Spektaklis tarp gausybės kitų kelia retorinį klausimą – kodėl žmonės eina į teatrą? Kodėl jiems tai yra svarbu? Įdomu suprasti, kaip pats atsakytum į šį klausimą, kodėl pats eini į teatrą, kas jame tau svarbu ar ko trūksta?
Šiuos klausimus užduodu, nes pirmajame monospektaklyje „PRA“ viena centrinių ašių taip pat buvo panašūs, tik iš jauno žmogaus perspektyvos užduodami klausimai. Tuo metu kalbėjau apie jauno žmogaus patekimą į naują profesionalaus teatro pasaulį ir bandymą išsiaiškinti su teatru ir tuo pačiu – su žiūrovais, kodėl čia einama.
Noriu, kad šie du spektakliai tarpusavyje kurtų dialogą. Mane ypač džiugina, kad „PRA“ per 15 metų sulaukė rezonanso, šios pjesės ėmėsi daugybė jaunų aktorių – tai reiškia, kad medžiaga buvo reikalinga, padėjo jiems išsakyti savo pozicijas. Noriu, kad naujasis spektaklis irgi klaustų panašių klausimų.
Man atrodo, kad teatras galimai liks paskutine archajine meno rūšimi, kur mums reikės susirinkti fiziškai ir būti kartu su kitais gyvais žmonėmis. Tai – ypatingas teatro pranašumas prieš kitas medijas. Karantino metu įsitikinome, kad nuotolinis teatras neveikia, jam būtina fiziškai suburti žmones į vieną vietą. Teatre yra nuostabi galimybė būti kartu čia ir dabar, matyti scenoje gyvą žmogų, galintį klysti.
Jei norime neklystančio aktoriaus, galime eiti į kiną, ten viskas išvalyta ir sumontuota. Teatre išlieka klaidos, buvimo netobulu galimybė; teatras nuolat keičiasi santykyje tarp aktoriaus ir žiūrovo. Aišku, yra daug teatro, kuris tai nustumia į šoną, kuriam tampa svarbu žiūrovą veikti per kitus dirgiklius, įspūdį, estetiką. Nors tai irgi yra svarbu, man vienas reikšmingiausių dalykų vis tiek yra gyvo santykio kūrimas.
Su spektakliu „PRAeis“ vėl tampi žmogumi–orkestru: esi ir režisierius, ir dramaturgas, ir aktorius, prieš žiūrovus stoji vienas. Koks yra tavo santykis su individualiu ir komandiniu darbu? Kiek tau yra svarbu palaikyti šį balansą ir kaip jautiesi vėl vaidindamas monospektaklyje?
Jaučiuosi, žinoma, nedrąsiai. Taip nutinka kas kartą: teatras bei kūryba yra būsena, kuri ir baugina, ir masina tuo pat metu. Teatre niekada nieko nežinai iki galo – priešingu atveju nevyksta kūryba.
Dirbti vienam įdomu ir įvairu. Jaučiu, kaip kartais dramaturgas nori uždominuoti, aktorius sako, kad tai nesąmonė, režisierius bando tarp jų laviruoti… Kita vertus, man nėra tiek svarbu, kad rezultatas būtų idealiai režisūriškai nugludintas, leidžiu aktoriui ir dramaturgui pasiginčyti, nes tikiu, kad su kiekvienu rodymu tas spektaklis keisis.
Kaip ir bet kuriame darbe, teatre pavargsti dirbdamas tiek vien su savimi, tiek vien su didelėmis komandomis – čia reikalingas balansas. Jei, pavyzdžiui, režisuoju didelį Kauno „Fluxus“ festivalį su milžiniška komanda, kitame projekte jau norisi dirbti su vos pora aktorių. Tokia kaita man suteikia galimybę vis atsinaujinti.
Nors spektaklis „PRAeis“ dedikuojamas teatrą mylintiems žmonėms, smalsu, ką iš jo gali išsinešti žmogus, įprastai nesilankantis teatre?
Mano vienas iš didžiausių norų buvo, kad šis spektaklis būtų ne vien teatro mylėtojams, labai norėčiau jame sulaukti žmonių, kurie įprastai teatre nesilanko. Net jei esi matęs tik vieną blogą spektaklį, mes šiame spektaklyje jau turėsime apie ką pasišnekėti! Labai nesinorėtų, kad paskutinis gyvenime matytas spektaklis būtų blogas. Aš kviečiu – jei taip nutiko, ateikite dar kartą, išsineškite žinią, kad teatre gali būti ir gerų dalykų!
Kalbant rimčiau, kaip ir pirmojoje pjesėje „PRA“, čia aš siekiu kalbėti ne tik apie teatrą, bet ir universaliau – kaip tai, kas yra teatre, siejasi su plačiąja visuomene? Jei „PRA“ buvo pradedančio žmogaus drama, naujoji pjesė kalba apie klausimus, aplankančius, kuomet jau esi daug ką patyręs gyvenime – ne vien teatre. Aš tikrai neatsakau į visus tuos klausimus, bet kuriu erdvę su jais pabūti ir atsakymų paieškoti drauge.
