1938 metų Lietuvos dienraštyje aptikau straipsnį „Anapus administracijos linijos. Kelionės įspūdžiai“. Kokios nuotaikos vyravo lenkų okupuotame lietuviškame Vilniaus krašte? Pateikiu prieškario reporterio įspūdžius ir mintis.
„30 kilometrų pasienio zonoje lenkų valdžia įvedė ypatingą rėžimą. Turistai šio rėžimo nejaučia, tačiau vietos gyventojų gyvenimas yra gerokai apsunkintas. Nekilnojamąjį turtą lietuviai dabar gali pirkti ir parduoti tik su specialiais valdžios leidimais. Lenkų rėžimas varžo privačią lietuvių nuosavybę.
Ten kur dabar gyvena Vilniaus lietuviai namai, gatvės labai apleisti. Nei viena gatvelė nėra pergrįsta akmenimis. Beveik jokių pakeitimų nematyti ir gražiose Vilniaus apylinkėse, kur vilniečiai mėgsta vasaroti, kaip Valakumpijoje, Verkiuose ir kitur. Iš Verkių labai gražus vaizdas į Nerį, miestas matosi iš tolo.
Reikia pastebėti, kad Lenkijoje visur prieš įeinant į parką, pliažą ar net mišką reikia iš anksto sumokėti tam tikrą rinkliavą. Todėl visi vasarotojai, kaip Valakumpijoje, Druskininkuose turi kiekvieną kartą už pasinaudojimą pliažu mokėti 40 grašių.
Kiekvienas turistas atvykęs į Vilnių privalėjo aplankyti ir Trakus. Dabar Trakai taip išpopuliarėjo Lenkijoje, kad lenkai vieni kitus ragina Vilnių lankyti vien dėl Trakų. Iš Vilniaus, Ožeškienės gatvės į Trakus autobusu tenka važiuoti apie 45 minutes. Kelias iš Vilniaus į Trakus palyginti neblogas.
Jau autobuse turistai susiduria su Trakų vietos klausimais. Štai sėdi šalia tavęs žmogus gana panašus į žydą, tačiau tikrai ne žydas. Prie šio asmens atsisėda gana inteligentiškos išvaizdos ponia ir jiedu pradeda kalbėtis lietuviams nesuprantama kalba. Iškyla klausimas, koki gi žmonės gyvena Trakuose.
Ir prieš akis iškilusi istorijos pamoka suteikia atsakymą. Trakuose gyvena nemažai karaimų, kurie Vytauto Didžio laikais atvyko į Lietuvą iš Krymo. Jie turi savo klabą, papročius. Karaimai skiriasi nuo žydų tik tuo, kad jie nepripažįsta Talmudo. Manoma, kad jau nuo senų laikų karaimai ir žydai iškasė karo kirvį. Išlikęs senas skaudus sopulys metantis pleištą tarp žydų ir karaimų tautų. Jie niekaip neišsiaiškina kam priklauso didžioji Vilniaus sinagoga.
Yra išlikusi legenda, apie slaptą tunelį tarp Vilniaus ir Trakų. Tačiau jo niekas aptikti negali iki šiol. Trakuose labai aktuali tautinių mažumų problema. Čia be lietuvių ir lenkų gyvena daugybė žydų, karaimų, ir rusų.
Apskritai Trakai vadinami Šveicarija. Didelis gražus, vingiuotas ežeras, kurį nuolat vasarą raižo turistiniai laiveliai. Lietuvos kunigaikščių pilių sostinėje dabar yra tik pilių griuvėsiai. Kaip ir visoje Vilnijoje, kur tik graži vieta, ten ir Tiškevičių giminės namai ir nuosavybė.
Prie Lietuvos kunigaikščių pilių griuvėsių dabar dirba Vilniaus universiteto studentai ir studentės. Bet tik prižiūrimi lenkų archeologų. Surasti daiktai sistemingai restauruojami. Man būnant Trakuose prie pilių griuvėsių dirbo apie 80 iš Lenkijos atvykusių darbininkų. Mano žiniomis lietuvių archeologai Trakuose buvo nepageidaujami.
Druskininkų rajono Nemunas sudaro Lenkijos ir Lietuvos administracinę liniją. Iš Druskininkų kranto matosi nepriklausoma Lietuva. Pirmasis Lenkijos maršalas Pilsudskis ištisomis valandomis sėdėdavo suole prie pat Nemuno kranto ir žvelgdavo į nepriklausomos Lietuvos krantus.
Pilsudskis beveik kiekvienais metais lankydavo Druskininkus, o jo vasarnamiai buvo šiek tiek užmiestyje. Dabar lenkų okupuotuose Druskininkuose jo poilsiavietės lankomos kaip muziejus. O prie kranto aukštumos esantis jo suolas ir stalas aptvertas tvora.
Kadangi Nemunas sudaro Druskininkuose administracinę liniją, tai pusė Nemuno upės priklauso lenkams, antroji pusė lietuviams. Lenkų turistai mėgsta priplaukti motorlaiviais prie Lietuvos kranto, ir paskui su tam tikru pasididžiavimu pasakoti apie tai draugams ir kaimynams.
Tačiau aplankyti nepriklausomą Lietuvą nereikia ir motorlaivio. Nemuno pliažas Druskininkuose randasi saloje, kuri sujungta su miestu keltu. Per šitą salą pereina administracinė linija, kurią saugo spygliuota viela. Taigi beveik visas lenkų okupuotas Druskininkų gyvenimas vyksta prie pat nepriklausomos Lietuvos krantų. Iš tolo matyti, kaip lietuvių ūkininkai anapus Nemuno atlieka savo kasdieninius darbus.
Druskininkų vietos gyventojų dauguma yra lietuviai. Pačiame miestelyje gyvena daug žydų, kurie kalba tik lietuviškai. Vasaros metu į okupuotus Druskininkus atvykdavo per trylika tūkstančių vasarotojų. Daugiausiai aišku ne tik iš Vilniaus krašto, bet ir iš Lenkijos. Miestelyje veikia keletas „dancingų“, vyksta simfoniniai koncertai.
Lenkų okupacinė valdžia iš paskutiniųjų stengiasi sulenkinti ne tik visą Vilniaus kraštą, bet ir Druskininkų apylinkes. Siekia, kad ekonominiu, kultūriniu, socialiniu atžvilgiu visos lietuvių žemės tik lenkiškai ir tekalbėtų.
Autorius Tomas Sušinskas
