Pasaulį ištikus koronaviruso pandemijai, meno kūrinių aukcionų veikla stabtelėjo: vieni jų iš dalies persikėlė į virtualią erdvę, kiti nusprendė laukti geresnių laikų, nes aukcionas – „gyvo“ renginio žanras. Tad dar pavasarį buvo galvojama, kad šią vasarą pajūrio aukcionų tradicija pertrūks ir LXIII Vilniaus aukcionas ten nevyks.
Ir vis dėlto jis vyks! „Nes geriausias priešnuodis visoms baimėms – toliau dirbti ir daryti tai, ką mokame geriausiai“, – tvirtai sako Vilniaus aukciono namų vadovė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.
Apie tai ir kalbėjomės: kaip koronaviruso pandemija pakeitė meno rinką, kuo skiriasi sostinės ir pajūrio meno mados bei kuo bus ypatingas 2020 m. rugpjūčio 1 d. Antano Mončio namuose-muziejuje įvyksiantis LXIII Vilniaus aukcionas.
- LXIII Vilniaus aukcionas pajūryje turėjo neįvykti, bet netikėtai situacija ėmė ir pasikeitė. Tačiau pasaulis su koronavirusu ir toliau gyvena tarsi su tiksinčia bomba. Ar pakankamai įvertinote visas rizikas?
- Neslėpsiu: ši pandemija ir karantinas mus, kaip ir visus, truputį išgąsdino. Bet netrukus atsitokėjome, prisitaikėme prie pasikeitusių aplinkybių ir nusprendėme maksimaliai grįžti į įprastą darbo ir renginių režimą.
O kai visi darbo procesai yra sustyguoti, tai ir ypatingų rizikų nesimato.
- Bet pasaulį ištikusi pandemija vis dėlto pakeitė meno rinką?
- Karantino metu meno rinka šiek tiek sureagavo – mažėjo pardavimų apimtys. Tačiau išmokome gyventi su tuo virusu ir situacija aprimo: daugėja optimizmo, auga ir meno kūrinių rinkos rodikliai.
Apskritai, pokyčiai palietė visą sociumą – pastarojo sostinėje surengto aukciono atmosfera buvo tiesiog įelektrinta. Ir tai natūralu: juk žmonės ilgis kultūros renginių, intelektualinių ir estetinių patirčių, gyvo bendravimo.
- Pajūryje rengiami Vilniaus aukcionai jau turi savas tradicijas ir, žinoma, skiriasi nuo tų, kurie vyksta sostinėje. Be kurių žanrų, temų ir autorių jie jau nebeįsivaizduojami?
- Šių aukcionų rinkinys visada formuojamas atsižvelgiant į tai, kad važiuojame į Vakarų Lietuvą, į Žemaitiją. Dėl šios priežasties čia daugiau šio regiono menininkų kūrinių, marinistų ir, žinoma, marinistinių peizažų.
Reikia pripažinti, kad lietuviai vis dėlto nėra jūrinė tauta – mūsų mentalitetui artimesni tradiciniai žemės peizažai. Tad ir marinistų Lietuvos dailės padangėje nėra itin daug. Bet joks aukcionas pajūryje neapsieina be pačios stipriausios mūsų marinistų trijulės – Jono Vaičio (1903–1963), Sergejaus Gračiovo (1922–1993), Jono Buračo (1989–1977).
- Kuriuos tris LXIII Vilniaus aukciono kūrinius išskirtumėte kaip tuos, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį?
- Tai – švedų kilmės Vilniuje gyvenusio dailininko Jalmaro Hansono (1864–po1932) didelė drobė, kurioje pavaizduotas 1921 m. Krymo pajūris. Šio dailininko kūrybą tyrinėjusi menotyrininkė Laima Laučkaitė teigia, kad jis buvo Centrinės barono Štiglico techninio piešimo mokyklos auklėtinis ir 1900–1915 m. jis dėstė net keliose sostinės gimnazijose. Jo iniciatyva 1907 m. Montwiłłos piešimo klasėse surengta jo paties ir mokytojų I. Rybakovo, J. Bałzukiewicziaus darbų paroda, kurioje beveik visi J. Hansono darbai vaizdavo Krymo ir Kaukazo peizažus, nors būta ir kelių Vilnelės motyvų. Pasakojama, kad savo laikmečiu Vilniuje jis buvo perkamiausias tapytojas ir tai įrodo faktai: 1912 m. surengtoje Vilniaus dailės draugijos parodoje nupirkta jo darbų net už 769 rublius – tuo metu didžiulę sumą.
Taip pat išskirčiau LXIII Vilniaus aukciono katalogo viršelį puošiantį ekspresionistinį dailininko Prano Lapės (1921–2010) ryškų, gestišką, labai įtaigų ir efektingą kūrinį „Saulėlydis. Mergaitės portretas“ (1967–1970).
Ir, žinoma, kolekcininkams įdomią Prano Gailiaus (1928–2015) vadinamąją „dailininko knygą“, kurios rinkinyje – 20 grafikos estampų pagal Oskaro Milašiaus poemą „Jūra“. 1970 m. sukurtas nedidelio tiražo grafikos ciklas buvo kurtas Bretanėje, žvelgiant į banguotąjį Atlantą. Jame atsispindi P. Gailiaus kūrybos bruožai.
- Kaip gimė rubrikos „Nidos kolonija“ idėja ir kaip į ją atkeliavo gana reti, išskirtiniai kūriniai?
- Nidos kolonijos menininkus stengiamės pristatyti kiekviename pajūrio aukcione, tik ne atskiroje rubrikoje. Dauguma jos autorių buvo baigę Karaliaučiaus meno akademiją ir menine prasme auklėti visai kitaip nei Kauno meno mokykloje. Nidos kolonijos menininkai, panašiai kaip ir litvakai, yra viena stipriausių grandžių, kuri integruoja Lietuvos dailę į tarptautinį meninį kontekstą.
Detaliai suplanuoti kiekvieno aukciono rinkinio neįmanoma, tačiau formuojant šią kolekciją, taip jau atsitiko, kad mus pasiekė keturi reti ir ypatingi Nidos kolonijos menininkų darbai. Taip ir gimė ta rubrika.
- Žiūrint iš šalies, atrodo, kad LXIII Vilniaus aukcionas į pajūrį „išveža“ ir dalį kitų didžiųjų miestų auros. Tai – ir tie dalininkai, kurių darbai pastaruoju metu puikavosi parodose sostinėje, ir, žinoma, Petras Kalpokas, kurio kūrinių paroda vyksta Kaune ir kuris yra tapęs bene pačiu geidžiamiausiu autoriumi Vilniuje. Ar tai – sutapimas, ar pajūryje pristatant šiuos kūrinius, tikrinsite meno tendencijas?
- Lietuvos dailė nėra tokios plačios apimties, kad būtų galima rengti teminius aukcionus ar pristatyti autorius pagal regionus. Yra pagrindiniai labiausiai pageidaujami ir ieškomi autoriai visos Lietuvos mastu – jie populiarūs tarp daugelio kolekcininkų. Nesilaikome nuomonės, kad pajūrio meno mylėtojai turi rinkti tik Žemaitijos, Mažosios Lietuvos ir Nidos kolonijos autorius bei marinos žanrą, todėl atvežame į pajūrį ir visas aktualijas, taip pat populiarius, ieškomus autorius.
- Ko tikitės iš pajūrio ir čia vyksiančio aukciono?
- Žmonės Palangoje ateina į aukciono ekspoziciją ir patį aukcioną labiau atsipalaidavę, pailsėję, linksmesni. Ir koronaviruso pandemija mums čia ne konkurentė – pajūryje turime tik du konkurentus: saulę ir pliažą. Bet tikimės juos įveikti.
- Ačiū už pokalbį.
LXIII VILNIAUS AUKCIONO DATOS
Antano Mončio namai–muziejus (S. Daukanto g. 16, Palanga)
Ekspozicija: Liepos 29–rugpjūčio 1 d. nuo 11 iki 17 val.
Aukcionas: Rugpjūčio 1 d. 18 val.
Katalogo peržiūra ir registracija aukcionui: www.menorinka.lt
Vilniaus aukciono namų inf.
