Audris Narbutas
Pasaulyje auga skepticizmas kapitalizmo atžvilgiu, didėja socialinė atskirtis. Vargu ar galima rasti geresnę erdvę kairiųjų idėjų plėtrai, tačiau, deja, nors visos jos kalba apie teisingumą ir gėrį, tačiau praktikoje tokie filosofai kaip Slavoj Žižek imasi komunistinės sistemos gynybos ir dalinai teisina Sovietų Sąjungos veiksmus. Lietuva tebejaučia SSRS padarytą žalą mūsų kraštui, o buvę nomenklatūros atstovai neretai šiandien laikomi verslo žvaigždėmis. Jų siūloma kapitalizmo forma nėra tai kas paklotų stiprios valstybės pamatus, nes „prichvatizacija” ir iš jos kilę politiniai galios centrai neretai tampa reformų stokos priežastimi. Taigi kyla klausimas ar yra pasirinkimas ir kokia tolesnė kapitalizmo ateitis Lietuvoje ir pasaulyje?
Pramonės revoliucija 4.0
Mes mėgstame ir mažne šloviname naująsias technologijas, puiku, bet ir kvaila. Technologijos daro pasaulį patogesniu, bet turime šlovinti žmogų, gebantį išmintingai jomis naudotis, o ne jas pačias. Per „Youtube“ galime žiūrėti besimušančius alkoholikus arba atvirą Jeilio universiteto paskaitų ciklą įvairiose srityse nuo ekonomikos iki filosofijos. Tarsi ir laisva teisė rinktis, bet negaliu sutikti, kad tai tikrai lygiaverčiai pasirinkimai. Vis dėlto panašu, kad, dalies žmonių akyse, technologijos ateityje gali būti laikomos blogiu. „ Citibank“ ir Oksfordo universiteto mokslininkai šiemet paviešino tyrimą, kuris parodė, kad dėl gamybos proceso automatizavimo ir technologijų diegimo Jugtinėje Karalystėje gali būti panaikinta 35 proc. visų darbo vietų, JAV- 47 proc., EBPO šalyse- 57 proc., Kinijoje netgi 77 proc.
Ši tema plačiau nagrinėjam ir Vilniuje vykstančioje #switch konferencijoje. Viltingai žvelgiu į visuomenės intelektinius gabumus išspręsti šį klausimą, bet jeigu nebus rasti pasiūlymai ką daryti kai šitaip kinta darbo procesai, tada situacija gali būti dramatiška. Ir šios dramos centre bus klausimas ar kapitalizmas tikrai veikia? Kol kas galima žengti dviem keliais, kurių vienas išmėgintas, o kitas dar tik pradeda rasti savo vietą.
Pirmasis variantas yra didinti žmonių per-kvalifikavimo pajėgumus ir nusekti skandinavišku modeliu. Tik šie žmonės turėtų būti per kvalifikuojami į programuotojus, inžinierius, o ne pardavėjus. Dažnai tai tikrai įmanoma pasiekti, nes jau ir šiandien prie profesinio rengimo centrų neretai buriuojasi žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą. Šie žmonės gabūs ir neretai labiau motyvuoti mokytis ir augti nei ką tik gimnaziją baigęs pirmakursis. Tereikia didesnio politikų dėmesio ir pastangų tam, kad būtų sukurta efektyvi per-kvalifikavimo sistema. Tad tikrai esama galimybių suteikti šiems žmonėms galimybę dirbti gerai apmokamą darbą ir kartu mokesčiu pavidalu prisidėti prie visos šalies klestėjimo. Žinoma, nepamirštant sukurti sąlygų žmogaus dvasinių vertybių vystymuisi.
Antrasis kelias yra pradėti diskusijas apie bazinių pajamų įvedimą gyventojams. Šiuo keliu žengia Suomija, tačiau tam pasipriešino Šveicarijos piliečiai, kurie šių metų birželį nubalsavo prieš tokių pajamų įvedimą, nes bijojo, kad pinigų mokėjimas už nieką gali sumažinti visuomenės norą dirbti ir kurti. Tikėtina, kad ši grėsmė kyla ir Lietuvai.
Moralios rinkos ekonomika
Jeigu šiandien atsiverstume Vinco Mykolaičio Putino romaną „Krizė“, pamatytume, kad jame iš esmės keliama ta pati tema, kuria diskutuojame ir šiandien- krizės šaknys glūdi moralėje ar ekonomikoje. Ir kokia krizė mus išties yra ištikusi. Moralinėmis bėdomis savo veikalą „Ko nenusipirksi už pinigus“ pradeda ir Harvardo universiteto profesorius, politikos filosofas Michael J. Sandel. Jo įsitikinimu Didžioji recesija kilo dėl moralinio pašlijimo ir galime rasti nemažai tai liudijančių pavyzdžių, kad ir Michael Lewis knygoje „Kietas Europos nusileidimas“ aptariamas bankų vaidmuo. Būdami nekontroliuojami bankai dalino paskolas į kairę ir dešinę, o tai sukėlė finansų sistemos griūtį. Pridėkime, kad per ekonomines krizes dalis žmonių dar labiau pasipelno. Jei gebi laiku parduodi akcijas ir įsigyti aukso, kuris kyla per krizę, o po jos vėl nusipirkti atpigusių ir sunkiomis sąlygomis patikrintų įmonių akcijų, gali visai neblogai išlipti iš krizės. Žinoma, pasakyti daug lengviau nei įgyvendinti. O jei gebi suvaldyti tokias situacijas, tai tikrai esi vertas, bet realybė yra tokia, kad tai vis tiek kelia žmonių piktinimąsi ir dar labiau judina sistemos pamatus. Būtent todėl esu tikras, kad dešinieji turėtų atsigręžti į krikščionišką socialinį mokymą. Tikiu, kad jame glūdintis intelektualinis potencialas, spėjęs įrodyti savo naudingumą, pavyzdžiui, įmonės akcijų davimas darbuotojams, gali mums padėti rasti atsvarą. Galbūt rinka ir nežlugs, bet augantis kairysis judėjimas reikalauja atsako. Problemos egzistuoja ir dešinieji intelektualai turėtų pasiūlyti savus sprendimus.
