Vis pasitaiko atvejų, kad prabėgus keletui metų po gatvių, pastatų rekonstrukcijos ar statybų šalia buvę medžiai ima ir nudžiūsta. Po tokių pavyzdžių, atrodo, kad belieka rinktis – medis, ar atnaujintas šaligatvis? Želdynai ar sutvarkytas kiemas?
Kaip suderinti šiuos dalykus, ir apsaugoti medžius statybvietėse kalbėta Vilniaus miesto savivaldybės organizuotame nuotoliniame seminare „Aplinką tausojanti statyba: medžių apsauga praktikoje“.
Šaknys nukenčia dažniausiai
Seminare dalyvavo apie 150 specialistų: įvairaus sektoriaus rangovų, projektuotojų, vystytojų atstovų. Vilniaus miesto savivaldybės Kraštovaizdžio architektūros poskyrio vedėja Akvilė Myško-Žvinienė pabrėžė, kad seminaro dalyvių gausa atskleidžia problemos svarbą. „Tikimės, kad po praktinių pavyzdžių, pateiktos informacijos rangovai į medžius žvelgs su didesne atida ir rūpesčiu“, – optimistiškai nusiteikusi buvo A. Myško-Žvinienė.
Sertifikuotas arboristas Renaldas Žilinskas seminare atkreipė dėmesį, kad medžiai po statybų žūsta dėl pažeistų šaknų. „Medis – ne morka. Jo šaknys plačiai išsidėsčiusios paviršiuje 2–3 metrų gylyje, o maitinančiosios – 10–15 cm gylyje. Jei medis yra 15 metrų aukščio, tai šaknys gali būti išsidėsčiusios daugiau kaip 15 metrų spinduliu aplink,“ – apie situaciją kalbėjo R. Žilinskas.
Jis pastebi, kad statybininkai nematydami šaknų, per jas važinėja sunkiąja technika, ant jų sandėliuoja įvairias statybines medžiagas, šaknys nukapojamos, nudraskomos ekskavatoriaus kaušu pašalinant paviršinį dirvos sluoksnį. Naujos technologijos, kurios sutankina gruntą, kad pro jį neprasiskverbtų nei mažiausia šaknelė, dar pablogina situaciją.
Keletas kitų svarbių pastebėjimų iš arboristo pranešimo:
- Medžių šaknys neardo pamatų. Šitas mitas, jog šaknys ardo pamatus, kilo iš senų laikų, kai mūro surišimui buvo naudojamos organinės medžiagos – kalkės, molis, kiaušinių baltymai. Prie mūro visada dirva yra drėgnesnė, todėl ten ir kaupiasi šaknų didžioji dalis. Tuomet šaknys tikrai skverbdavosi į mūrą, jei rasdavo ten reikalingų medžiagų.
- Medžio šaknys neužkemša nuotekų vamzdžių jeigu jie sandarūs. Šaknys auga ten, kur yra drėgmės, organikos, deguonies ir tamsu. Jei vamzdžiai nesandarūs, šaknys gali skverbtis link drėgmės ir užkimšti vamzdyną. Reikalaujama iškirsti medį, tada problema išsispręs – nebus kam užkimšti vamzdyną. Tačiau užkimštas vamzdynas vis tiek išliks, reikės keisti sugadintą vamzdyną. Todėl pirmiausia reikėtų sutvarkyti vamzdžius.
- Prieš statybas reikia išpurenti dirvą ir patręšti medžius. Tai įpareigoja ir LR Aplinkos ministerijos ministro įsakymas. Statybos augalams – didžiulis stresas. Tai padėtų medžiui išgyventi per tą sunkų laikotarpį. Po statybų šaknyno zoną lygiai taip pat reikėtų aeruoti.
- Medžių apsauga statybvietėje. Medžius pridengiant tik lentomis, galima jiems dar labiau pakenkti. Jei technika užkabins tas lentas, pažeis dar didesnį žievės plotą, nei be tokios apsaugos. Todėl aplink medžius 2 metrų spinduliu reikėtų padaryti apsauginį aptvarą. Blogiausiu atveju, jei bandoma apsaugoti tik apsukus lentomis, tarp medžio ir lentos turėtų būti įdėtas paminkštinimas – dažnu atveju naudojamos tinklų apsauginės gofros, porolonas ar pan. Jis apsaugotų žievę smūgio atveju.
- Dar viena labai dažnai pasikartojanti problema – po medžiais sandėliuojamos statybinės medžiagos, laikoma sunki technika. Tai neleistina.
- Tranšėjos ir kabeliai neturėtų būti kasami arčiau kaip 3 metrai nuo kamieno. Jei tiesiami kabeliai, kasama turi būti rankiniu būdu bent 1,5 m po šaknimis.
- Atidengtos šaknys turi būti pridengtos, nes jos labai greitai praranda drėgmę.
- Suteikti medžiams drėgmės galima naudoti laistymo maišus.
- Statybinei technikai, tiek sunkiajai tiek lengvajai, reikėtų įrengti specialius laikinus kelius, kurie sumažintų žalą želdiniams.
Arboristas R. Žilinskas apibendrino, kad be kasdienės priežiūros, būtina pakeisti kai kurias Statybos techninį reglamento nuostatas ir įpareigoti statytojus saugoti medžius. „Visais atvejais rangovams prioritetinis dokumentas, kuriuo vadovaujasi statybvietėse, yra Statybos techninis reglamentas. O jame nėra numatyta, kaip išsaugoti esamus statybvietėje želdinius. Kitais teisės aktais, paprasčiausia, nesivadovaujama, nes sankcijos už jų nesilaikymą daug mažesnės, nei nesilaikant Statybos techninio reglamento,“ – pastebėjo arboristas.
Išsisukti neleidžia
Statybvietėse vykdoma ir želdinių techninė priežiūra. „Vilniaus miesto parkų“ patarėja, kraštovaizdžio architektė Dovilė Ivanauskienė pabrėžė, kad pirmiausia kalbasi su rangovais, aiškina, kaip turi būti apsaugoti medžiai statybų metu. „Jei mūsų pastebėjimų negirdi, surašome ir defektinius aktus ir perduodame juos atsakingiems padaliniams“, – teigė D. Ivanauskienė.
Jos nuomone, įgyvendinant projektą svarbu, kad visi dirbantys specialistai būtų tinkamai edukuoti ir įsitrauktų į procesą, ypač darbininkai, kurie tiesiogiai atlieka darbus – kasa, nuima plyteles, valdo techniką.
Vilniaus miesto savivaldybė taip pat parengė vieno lapo atmintinę, kaip apsaugoti želdinius statybvietėje.
„Ši atmintinė turėtų būti kiekvieno projekto vadovo darbo dokumentų aplanke, statybinės technikos operatorių kabinose, iškabinta pačioje statybvietėje. Kad nepamirštų ir vis pasižiūrėtų“, – mano D. Ivanauskienė.
