Maltiečiai projektą „Maistas ant ratų“ vykdo jau beveik 25-erius metus. Dabar jie karštą maistą vežioja jau 19-koje miestų, per 2016 metus nuvažiavo daugiau kaip 28 000 kilometrų, skurstantiems ir sergantiems vienišiems senoliams į namus pristatydami daugiau negu 118 000 karšto maisto porcijų.
Kadangi neretai maltiečiai savanoriai būna vieninteliai, kurie aplanko šiuos žmones, jų pagalba neapsiriboja vien tik karšto maisto atvežimu. Dažnai maltiečiai turi spręsti ir kitas šių sergančių ir vienišų žmonių problemas – kviečia gydytojus, rūpinasi jų būsto problemomis ir remontu, o kartais – ir laidoja…
„Sunku ir įsivaizduoti, kokiose baisiose salygose gyvena kai kurie senoliai, – pasakoja Alytaus maltietė Virginija Lisauskienė, vežiojanti maltiečių sriubą šiame mieste. – Dailininką Kostą pradėjome globoti jam esant baisios sveikatos būklės, gyvenantį mažyčiame kambarėlyje socialiniame būste. Keletą metų vežėme jam karštą maistą, išrūpinome geresnį socialinį būstą, daug kartų kvietėme jam gydytojus, greitąją. Labai gaila, kad mūsų pastangos jau nebegalėjo jam padėti. Kostas atsisakė gydymo, grįžo iš Kauno klinikų į Alytų ir mirė savo socialinio būsto kambarėlyje. Buvome vieninteliai, kurie lydėjome jį į kapines ir už jį meldėmės. Daugiau į laidotuves neatėjo nei vienas žmogus. Baisu atsidurti tokioje situacijoje savo gyvenimo saulėlydyje!“
Pasak Virginijos, maltiečiams neretai tenka globoti senus žmones, kurie ne tik yra vieniši ir serga, tačiau ir gyvena baisiomis sąlygomis. Dabar alytiškiai maltiečiai globoja senutę Staselę, kurios gyvenimo istorija tokia pat baisi, kaip ir jos gyvenimas – tėvus sušaudė saugumiečiai, kai mergaitei buvo aštuoni metai. Likusi viena su keturiais broliukais ir sesutėmis, Staselė visą gyvenimą dirbo sunkiausius darbus, gyveno labai skurdžiai buvusiame barake. Kai maltiečiai pradėjo ją globoti, pamatė, kad jos gyvenimo sąlygos baisios – neveikia klozetas, apledėję langai uždengti celofanu, pro kurį žiemą į kambarį neša sniegą. Alytaus maltiečių pastangomis buvo sutvarkytas tualetas, pakeisti langai, senutė dabar kasdien gauna karštą maistą.
Pasak maltiečių projekto „Maistas ant ratų“ vadovo Vyto Kim, prieš perimant globoti kiekvieną senolį, yra nudirbamas didžiulis logistikos ir informacijos rinkimo darbas: visapusiškai įvertinama senolio situacija, pajamos, sveikatos būklė, kalbamasi su savivaldybe, seniūnija, šeimos gydytoju, kaimynais, bandoma išsiaiškinti, kuo dar galima papildomai padėti.
„Norime įsitikinti, kad mūsų atvežamo maisto ir pagalbos žmogui tikrai reikia, – pasakoja Vytas. – Tačiau kartais susiduriame su kliūtimis, kurios stabdo mūsų norą padėti. Pavyzdžiui, neretai senolis nepriima mūsų siūlomos pagalbos, nors jos jam akivaizdžiai reikia, ir tai matome ne tik mes, tačiau ir jo kaimynai, savivaldybė. Priežasčių tam yra daugybė, tačiau pagrindinės – seno žmogaus nepasitikėjimas nepažįstamais žmonėmis, baimė, kad bus apgautas, netikėjimas, kad maistas bus vežamas nemokamai. Dažnai prisideda senatvinė demencija, kai žmogus neadekvačiai suvokia savo situaciją ir nesupranta, kad tiesiog neturi ko valgyti. Mums neretai reikia nemažai pastangų jį įtikinti, kad nieko pikto jam nenorime, o tik norime padėti.“
Pasak Vyto, maltiečiams apsisprendus globoti senolį ir vežti jam karštą maistą, nemažai laiko užima ir logistinis pasiruošimas – ieškoma kuo geresnių produktų, kontaktuojama su įvairiomis maisto paruošimo įstaigomis, aiškinantis, kuri gali pigiau ir geriau pagaminti, ieškoma rėmėjų.
„Žinome, kad kuo pigiau rasime maisto tiekėją – tuo daugiau žmonių galėsime padėti, – sako Vytas. – Džiaugiamės ilgamečiais gerais santykiais su mūsų rėmėjais daugelyje miestų, kurie sutinka gaminti maistą vos ne už savikainą, o neretai ir nemokamai. “
Svarbi „Maisto ant ratų“ projekto dalis – maisto išvežiojimas ar išnešiojimas, kurį 19–oje miestų dažniausiai atlieka savanoriai.
„Savanoriauti projekte nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, – pasakoja Vytas Kim. – Tai nemaža atsakomybė, kantrybės ir ištvermės reikalaujantis darbas. Savanoris turi būti ir psichologiškai pasiruošęs. Dažnai savanoriai yra vieninteliai, kurie aplanko šiuos vienišus žmones, todėl jame senoliai dažnai mato vienintelį savo geradarį ir globėją. Džiaugiamės, kad keliuose miestuose „Maisto ant ratų“ savanoriais yra mokyklų mokiniai. Tai ne tik labai reikalinga pagalba mums, tačiau ir vertinga patirtis moksleiviams, kuri padeda auginti atsakomybę bei atjautą aplinkiniams.“
Norinčius savo vietovėse organizuoti „Maisto ant ratų“ projektą ar žinančius apie pagalbos reikalingus senolius, prašome kreiptis: [email protected]
Daugiau informacijos apie maltiečius ir apie galimybę prisidėti prie projekto „Maistas ant ratų“: www.maltieciai.lt ir http://2proc.maltieciai.lt/
Daugiau skaitykite: http://www.trakietis.lt/naujienos/trakieciai/buvome-vieninteliai-kurie-palydejo-ji-i-kapines-maltieciu-paslaugos-vien-14589/
www.trakietis.lt
