Dakaro ralio vilkas Antanas Juknevičius prisimena Afrikos smėlynus lyg vakar, tačiau toks Dakaras jau tik iliuzija, o realybė visai kita. Pietų Amerikoje jau dešimtus metus rengiamos varžybos kasmet keičiasi, tačiau šiemet bene pirmą kartą nustebino ir „CRAFT Bearings“ pilotą. Iš organizatorių pažadų kasmet girdintis lenktynininkas tokių pokyčių nesitikėjo. Netikėto laisvadienio metu sportininkas pasidalino savo mintimis apie 40-ąjį Dakarą ir kaip jis keitėsi bėgant metams.
Dvi dienas važiavote be mechanikų pagalbos – kokia automobilio būklė?
Dar prieš išvažiuojant į maratoną kalbėjau, kad mūsų pagrindinis uždavinys per šias dvi dienas yra niekur netrenkti, nesudaužyti automobilio ir palikti kuo mažiau galimybių gedimams. Tą, ką planavome įgyvendinome su kaupu – mašina sveika, manau, galima būtų važiuoti dar bent vieną dieną su ja drąsiai. Tiek vizualiai, tiek ir vidinius komponentus išsaugojom sveikus.
Netikėta laisva diena – vienos komandos džiaugiasi, kitos liūdi, kam laisvadienį išnaudosite jūs?
Kaip ir per oficialią laisvą dieną, mes su Dariumi sieksime kuo labiau atgauti jėgas, pailsėti fiziškai. Tuo tarpu mechanikų komanda džiaugiasi – jie galės atlikti dar daugiau darbų nei planuota. O profilaktinių darbų, tokių kaip apžiūra ir visų sistemų pertikrinimas po maratono yra tikrai nemažai. Taigi jiems tai – džiugios žinios, o mums – ne visiškai. Mes niekuomet, net ir praėjusiais metais, nesidžiaugėm atšauktais etapais. Mano galva Dakaras turi būti sunkus, o kuo daugiau greičio ruožų atšaukiama – tuo jos lengvėja – mažiau kilometrų reiškia mažiau kančių (juokiasi). Tiesa, šiemet pradžia buvo itin sunki palyginus su praėjusiais kartais, daug dalyvių iškrito, todėl iš dalies organizatorius galima suprasti. Mums tai – minusinė diena. Per ją mes negalim pakilti aukščiau, todėl mums ji – ne į naudą.
Ankščiau nei planuota persikėlėte į Argentiną, ko tikitės iš šios šalies trasų?
Aš visų detalių, kaip Darius nežinau, bet važiuojant Argentinoje būna visko – ir labai greitų trasų, ir fesh-fesh smėlio, ir akmeninių atkarpų. Be visko to, būna ir smėlio – ypač Fiambalos kopose, kur man važiuoti labai patinka. Dažniausiai Argentina vainikuoja varžybas, todėl joje kiekvienas randa tai, su kuo kovoti buvo sunkiausia. Tai paskutinis išbandymas prieš finišą.
Ar esate patenkinti savo tempu iki šiol?
Iš esmės viską darome taip, kaip ir buvome suplanavę. Savaime suprantama buvo vienur, kitur klaidelių, bet svarbiausia, kad jos nekritinės, o klaidų per 4000-5000 km neišvengia niekas. Žiūrint į bendrą lentelę esame ten, kur norėjome būti – aukščiau nei praėjusiais metais. Progresas mums yra svarbiausia ir jei finišuotume tokioje pozicijoje, kokioje esame dabar, sakyčiau, kad savo tikslą įgyvendinome. Dakaras tokios varžybos – čia turi kilti po truputį – mokytis, daryti klaidas, atrasti metodiką, savo ritmą. Tik tuomet atsiranda maratoninis stabilumas, kurio labiausiai reikia Dakare. Net ir važiuojant ne penktą ir ne šeštą kartą aš vis mokausi ir tobulėju.
Įveikėte, matėte ir išgyvenote daugybę Dakaro ralių, kuo šis išsiskiria?
Visi Dakaro raliai yra kažkuo įdomūs. Kasmet jie skirtingi, savotiški ir išsiskiriantys, jei reiktų išskirti vieną šių metų savybę, kurią prisimins visi – tai sunki pradžia. Paprastai smėlį ir kopas gaudavome arba artėjant antrai pusei arba jau pačiame gale varžybų. Galbūt ankščiau geografiškai tai tiesiog nebuvo įmanoma, bet šiemet startas Peru atrišo rankas organizatoriams ir vieni pagrindinių iššūkių laukė pradžioje. Pripažinsiu, kad šie metai jau yra priartėjimas prie to, kas būdavo dar Afrikoje. Anuomet smėlio buvo 60 proc. visų trasų. Savaime suprantama, kad Lotynų Amerikoje tiek surinkti yra praktiškai neįmanoma, tai šiemet turime apie 25 proc. ir tai jau smagiau mums. Thierry Sabinas, Dakaro ralio sumanytojas ir susižavėjo šiuo iššūkiu – navigacijos, smėlio klampumo ir pavojingumo ir t.t. Persikėlus į Pietų Ameriką ta magija kiek dingo. Bet šiemet A.S.O. ištesėjo pažadą jubiliejinį Dakarą padaryti įdomesniu.
Ar jaučiasi nuovargis?
Natūralu, kad nuovargis jaučiasi, bet su džiaugsmu laukiam kitos dienos ir labai nekantraujam vėl sėsti už vairo. Dar tikrai yra neužbaigtų darbų, norisi varyti toliau. Po finišo vėl laukia metai pasiruošimo iki kito Dakaro, taigi norim pasidžiaugti varžybomis, kol dar galim. Man ir manau kiekvienam čia dalyvaujančiam tai yra malonumas, kaifas. Kuo ilgiau jis truks – tuo geriau.
Prieš startą pusiau juokais gavote pasiūlymą iš Stephano Peterhanselio, ar įsivaizduojate save už „Peugeot“ vairo?
Noras aišku yra – lyderiaujantis automobilis yra tai, ko siekia visi kiti lenktynininkai. Bet realybė tokia, kad tikimybė labai maža. Nors Stephanas sakė kainą paderintų, bet po maratoninio etapo tas automobilis jau tikrai ne pardaviminės būklės, tai dar pagalvočiau (juokiasi). Po Dakaro paklausiu, kodėl sudaužė mašiną, man nespėjus pasibandyt.
dakaras.lt informacija
