Teiginys, kad sūris tinka net desertams, šiandien nestebina – per pastaruosius metus lietuviai atrado daugybę šio produkto rūšių, parduotuvėse išaugo jo pasirinkimas, o universalumas įsitvirtino kaip vienas tiksliausių sūrio epitetų. Vis dėlto, kiekvienas jų – tai unikalus skonių derinys, turintis savitą gamybos metodą, todėl kombinacijos su įvairiais priedais ar kitais produktais atskleidžia naujus derinimo ir paruošimo būdus.
„Maximos“ atstovė Ernesta Dapkienė pastebi, kad bendrai sūris išlieka viena svarbiausių lietuviško pirkinių krepšelio sudedamųjų dalių.
„Kone kiekvieno apsipirkimo metu žmonės sustoja pieno skyriuje ir į krepšelį įsideda vienos ar kitos rūšies sūrį – ar tai būtų klasikiniams pusryčių sumuštiniams tinkamas fermentinis, ar tradicinis varškės, ar užkandžiams tinkamesnis pelėsinis minkštasis sūris. Šiandien klientams galime pasiūlyti sūrių, tinkamų kepti ant grotelių, o norintys atrasti augalinę mitybą gali rinktis veganiškas alternatyvas. Mėgstamiausias klientų pasirinkimas – fermentinis sūris tiek su augaliniais riebalais, tiek be jų“, – pasakoja E. Dapkienė.
Sūriu laikomas fermentuotas gyvulių pieno produktas, kuris gali būti valgomas šviežias, apdorojamas pelėsiniais grybais, bakterijomis, ar brandinamas sausai. Sūrio paruošimas lemia ir jo rūšį – ar mėgaujatės švelnia rikota su uogomis, kepate picą su tąsia mocarela, užkandžiaujate umamio natomis išsiskiriančiais pelėsiniais ar kietaisiais sūriais.
„Vieningos sistemos, pagal kurias būtų klasifikuojami sūriai, nėra. Vienas kriterijus yra gyvulių pienas – tikroji mocarela gaminama iš buivolės pieno, o fetai maišomas avių ir ožkų pienas. Kitas būdas – rūšiuoti sūrius pagal drėgmės kiekį, skirstant juos nuo minkščiausio pelėsinio bri sūrio iki kietojo parmezano. Skonines savybes ir panaudojimo galimybes taip pat nusako ir riebalų kiekis – štai tradicinis lietuviškas varškės sūris yra kur kas mažiau kaloringas nei, pavyzdžiui, čederis“, – pasakoja Brigita Baratinskaitė, „Maximos“ Maisto gamybos departamento vadovė.
Apsilankius pieno ar sūrio skyriuje, ji pataria nepamiršti ir kitų sūrį papildančių elementų – ypač vaisių, mėsos ir šviežių kepinių. Būtent čia, anot maisto ekspertės, galima rasti geriausius sūrių palydovus – dažniausiai sūrio ir kitų produktų derinius diktuoja paties produkto skonis, mat švelniems sūriams atsiskleisti padės rūgštesni, saldesni ar aštresni, stipresnio skonio ingredientai, o charakteringų sūrių skonį subalansuos švelnesnės natos. Todėl kremišką čederį verta derinti su rūgščiomis uogomis, pavyzdžiui, vyšniomis, o riebesnį ir pikantišką bri sūrį lydi saldžiarūgščiai, gaivūs žalieji obuoliai.
„Vasara – metas, kai parduotuvių lentynose karaliauja šviežias vaisių ir daržovių derlius, todėl kartu su juo galima išmėginti ir anksčiau neatrastas sūrio rūšis. Šie deriniai tikrai neapsiriboja užkandžiais, mat, pasitelkus vaizduotę ir keletą patarimų, sūris tikrai gali suspindėti ir kaip svarbiausias savaitgalio grilio patiekalas, ir sekmadienio popietės desertas“, – tikina B. Baratinskaitė.
„Maximos“ maisto meistrai kviečia į sūrį pažvelgti naujai ir drąsiai eksperimentuoti. Lengvesnei pradžiai jie pateikia receptus, tarp kurių – veganiška sūrio alternatyva, gaivios salotos ir spalvinga desertinė pica.
Lengviems vasariškiems pietums – šviežių uogų ir sūrio salotos
Reikės: buratos sūrio, 250 g uogų, saujos smulkiai supjaustyto baziliko, dviejų šaukštelių balzaminio acto, šaukštelio klevų sirupo, žiupsnelio druskos ir juodųjų pipirų.
Gaminame: nuplovę ir į keturias dalis supjaustę braškes ar kitas mėgstamas uogas, dubenyje jas išmaišykite su balzaminiu actu, klevų sirupu, bazilikais, druska ir juodaisiais pipirais. Leiskite uogoms pasimarinuoti apie 15 minučių, sudėkite į lėkštę ir ant viršaus uždėkite buratos sūrį. Prie šių gaivių salotų itin tinka šviesi skrudinta duona, pavyzdžiui, čiabata.
Čederio keksiukai
Reikės: 240 g a. r. kvietinių miltų, 115 g cukraus, 1 šaukšto kepimo miltelių, 1 šaukštelio druskos, ½ šaukštelio sodos, 1 ½ puodelio tarkuoto čederio sūrio, 250 g natūralaus jogurto, 2 didelių kiaušinių, ¼ puodelio lydyto sviesto, neutralaus skonio aliejaus.
Gaminame: Įkaitinkite orkaitę iki 200 laipsnių. Pasiruoškite keksiukų formeles ir jas išpurkšite ar ištepkite aliejumi ar riebalais, kad keksiukai nepriliptų. Į dubenį dėkite kepimo miltelius, miltus, cukrų ir sodą ir išmaišykite. Į dubenį berkite čederio sūrį ir darsyk išmaišykite. Į gautą masę įmuškite kiaušinius, įpilkite jogurtą ir sviestą ir maišykite tol, kol gausite vientisą tešlą. Paruoštą masę dėkite į riebalais išteptas keksiukų formeles. Kepkite orkaitėje 18–20 minučių arba kol keksiukai taps auksinio-rudo atspalvio. Išimkite iš orkaitės ir palikite šiek tiek atvėsti.
Norintiems sočiau – rikotos ir uogų pica
Reikės: dviejų stiklinių kvietinių miltų, arbatinio šaukštelio sausų mielų, stiklinės šilto vandens, keturių šaukštų alyvuogių aliejaus, saujos gervuogių, tarkuoto kietojo sūrio, mocarelos sūrio, kelių šaukštų rikotos sūrio.
Gaminame: dubenyje sumaišykite kvietinius miltus, sausas mieles, šiltą vandenį ir alyvuogių aliejų. Išminkykite tešlą, leiskite jei pakilti maždaug valandą, perminkykite, padalinkite pusiau ir leiskite pabūti apie 15 minučių. Plonai iškočiokite du picos pagrindus, patepkite paviršių alyvuogių aliejumi ir paskirstykite prieš tai šakute dubenėlyje lengvai sutrintas gervuoges – venkite išsiskyrusių sulčių, tačiau jų neišpilikite, nes jomis galėsite apšlakstyti iškepusią picą. Pabarstykite uogas tarkuotu kietuoju sūriu, dėkite plėšytą mocarelą ir šaukšteliu skirtingose vietose uždėkite rikotos. Galite papuošti picą keliomis netrimtomis uogomis ir įdėti į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę. Po dešimties minučių pica bus iškepusi – beliks ją papuošti smulkiai supjaustytais šviežio baziliko lapeliais.