Yra vienas būdas, kaip galime tikėtis pažangios mokyklos ir visuomenės

Daug kas prognozavo, kad ji seks mamos farmacininkės pėdomis – kad rinksis medicinos studijas ir taps atsidavusia, jautria, savo darbą mylinčia medike. O ji nuo pat mažumės svajojo dirbti su vaikais: iš pradžių, atliepdama aplinkinių lūkesčius, dar svarstė apie vaikų gydytojo pediatro karjerą, tačiau  galiausiai pasidavė tikrajam pašaukimui ir tapo pradinių klasių mokytoja. Šiandien Daiva Jakovonytė-Staškuvienė – Europos mokyklų ikimokyklinio ir pradinio ugdymo inspektorė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesorė. Ir ji neatsitiktinai yra laikoma viena mylimiausių universiteto dėstytojų, nes žino, kaip užmegzti nuoširdų, motyvuojantį ir įkvepiantį ryšį su studentais bei vaikais.

Ruošdama studentus pedagoginiam keliui, Daiva nuolat pabrėžia: pedagoginėse studijose ji laukia atsakingų, žingeidžių, norinčių nuolat tobulėti ir pozityvių studentų: „Ateities mokytojas turi įžvelgti pozityvumą ir pačioje sunkiausioje situacijoje – tik tokiu būdu mes galime tikėtis pažangios mokyklos ir visuomenės“.

Įstoti į pedagogikos studijas buvo labia sudėtinga

Daiva kilusi iš Dzūkijos, mokėsi Varėnos 2-oje vidurinėje mokykloje (dabartinė Varėnos „Ryto“ mokykla). Kone visas vasaras ji leisdavo viename didžiausių Lietuvos kaimų – Marcinkonyse. Buvimas miške, prie Grūdos upės, Čepkelių raisto buvo pats mylimiausias užsiėmimas ir pomėgis.

Jos mama – farmacininkė, visad troškusi, kad ir dukra rinktųsi studijas medicinos srityje. O ji jau tuo metu svajojo apie darbą su vaikais, todėl, svarstydama apie studijas, galvojo ir apie vaikų gydytojo pediatro, ir apie mokytojo specialybes.

„Tuomet, kai baigiau 12 klasių, Lietuva dar nepriklausė Europos Sąjungai, o ir studijuoti galėjome tik Lietuvoje. Žinoma, studijų tvarka buvo kitokia, galėjome pretenduoti į tiek universitetų, kiek tik norėjome, o paskelbus stojančiųjų eiles buvo galima dar kelias dienas pasvarstyti ir apsispręsti, kur norėtumei studijuoti, ką pasirinkti.

Tuo metu įstoti į pradinio ugdymo specialybę buvo labai sudėtinga. Reikėjo mokykloje laikyti net du lietuvių kalbos egzaminus – raštu ir žodžiu. Be to, net 4 skirtingi patikrinimai dar laukė universitete, jau po visų išlaikytų egzaminų mokykloje. Universitete buvo vertinami muzikos, dailės, taisyklingos tarties, motyvacijos ir pedagoginio pasirengimo gebėjimai. Buvo sudėtinga, nes, jeigu bent iš vienos srities gaudavai 0 balų, nesvarbu, kokie mokyklos baigimo rezultatai, vis tiek studijuoti negalėsi. Po tokios atrankos ir buvo sudaromas kviečiamųjų studijuoti sąrašas“, – prisimena D. Jakovonytė-Staškuvienė.

Kadangi Daiva jau nuo 10 klasės aktyviai dalyvavo pradinio ugdymo atvirų durų dienose VDU Švietimo akademijoje (tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete), be to, įdėjo daug pastangų ruošdamasi stojamiesiems, o ir vienintelė iš klasės laikė lietuvių kalbos egzaminą žodžiu, sulaukusi kvietimo studijuoti pedagogiką nedvejojo – tuomet jau aiškiai apsisprendė, kad labiausiai nori būti pradinio ugdymo mokytoja.

„Mano abu seneliai, tėčio tėvai, buvo pradinių klasių mokytojai, tad teko lankytis močiutės pamokose ir stebėti, kaip mokosi vaikai, kai dar buvau labai maža, vos 2-ejų ar 3-ejų metų. Tai neabejotinai turėjo įtakos ir manajam pasirinkimui“, – apie norą tapti mokytoja sako pašnekovė – Grįždama mintimis į praeitį, labiausiai norėčiau padėkoti mamai, kad ji studijų pasirinkimo nenusprendė už mane, o leido pasirinkti man, sakydama, kad bet kuriuo atveju juk dirbti reikės pačiai, todėl labai svarbu apmąstyti, ką norėčiau veikti“.

Rado būdų, kaip užmegzti nuoširdų santykį su studentais

Studijuodama pedagogiką ir dirbdama pradinių klasių mokytoja, Daiva neapsiribojo vien bakalauro studijomis. Netrukus įgijo magistro laipsnį, o po to ėmėsi ir doktorantūros studijų bei dėstytojos darbo universitete.

Pradinių klasių mokytoja Daiva iš viso dirbo aštuonerius metus. Dalį laiko buvo ne tik mokytoja, bet ir pavaduotoja ugdymui: „Būdama mokytoja supratau, kad šis darbas unikalus tuo, kad niekada gyvenime nebus tokios pačios dienos, nes veiklos kiekvieną dieną bus skirtingos. Dėstytojo darbas labai artimas mokytojo darbui – reikia mokytis kasdien ir visą gyvenimą.

Mokausi iš Lietuvos ir užsienio kolegų, skaitau naujausių mokslo tyrimų ataskaitas, mokslinius straipsnius, planuoju ir atlieku naujus tyrimus pedagogikos srityje, kas leidžia pedagogiką suprasti giliau, išmėginti vis naujesnes ne tik ugdymo, bet ir tyrimų prieigas. Kiekvieno dalyko, kurį dėstau studentams, turinį atnaujinu atsižvelgdama tiek į Lietuvos ugdymo kontekstus, tiek į įgytą tarptautinę patirtį. Esu žingeidi, noriu nuolat tobulėti, stengiuosi išklausyti, išgirsti, pajausti ir suprasti, padėti, patarti. Matau, kaip kartu auga ir studentai, kaip jie keičiasi, kokiais pedagogais tampa. Tai mane žavi, tame įžvelgiu didelę prasmę“.

Daiva Jakovonytė-StaškuvienėDaiva Jakovonytė-Staškuvienė universitete yra tituluojama viena mylimiausių studentų dėstytoja. Paklausta, kas jai padeda užmegzti dialogą su studentais, Daiva atsako, kad, ko gero, pastangos vieni kitus suprasti ir padėti.

„Kadangi dėstau didaktikos dalykus, kurių gelmė yra subtiliuose, dažnais atvejais niekur išsamiai neaprašytuose dalykuose, noriu, kad ir studentai išmoktų nuolat permąstyti tai, ką daro, pasverti kiekvieną žodį ir veiksmą, poelgį. Renkuosi tokį ugdymo modelį, kai vertinu ne pirmo, o dažniausiai trečio ar ketvirto darbo versiją. Kad darbas būtų vis kokybiškesnis, reikia nemažai pastangų ir mano patarimų, galimybių ir sąlygų, ką, kaip, kodėl buvo galima arba reikėjo padaryti, apgalvojimo ir permąstymo, kodėl buvo pasirinktas vienas ar kitas idėjos realizavimo kelias. Tokie darbo būdai ir padeda užmegzti nuoširdų pokalbį su studentais, parodyti pedagoginio darbo subtilumus“, – neabejoja ji.

Suderinti darbą ir šeimą – užduotis ne iš lengvųjų

Kadangi Daiva neapsiriboja vien tik įprasta akademine veikla – dalyvauja įvairiuose projektuose, tarptautiniuose seminaruose, net per vasaros atostogas stengiasi derinti keliones svetur su darbais ir šeima, yra jau ne kartą patyrusi, kaip sudėtinga nubrėžti ribą tarp darbo ir poilsio. Ypač šiandien, kai pasaulį vis dar kausto pandemija, ir kai visi darbai persikėlė į namus. Juo labiau, kad naujų idėjų įgyvendinimas, mokslo projekto aprašymai, tyrimų analizės reikalauja daug papildomų darbo valandų.

Darbas universitete bei kitos profesinės veiklos jau tapo gyvenimo būdu: jai patinka dėstyti studentams, dirbti mokslinį darbą, generuoti naujas idėjas, rengti mokslo projektų aprašymus ar tyrimo duomenų analizę. Be abejo, kad tokie darbai reikalauja labai daug darbo valandų, tad kaip jai pavyksta suderinti aktyvios mokslininkės ir mamos pareigas?

„Dukros gerovė yra bendras mudviejų su vyru rūpestis ir džiaugsmas. Kai dukra dar buvo ikimokyklinio amžiaus, labai padėjo ir vyro tėvai, jiems esu be galo dėkinga. Taip pat padeda ir mano sesuo su šeima. Daug momentų šeimoje įgyvendiname bendromis pastangomis.

Šeimoje daug diskutuojame apie profesinio kelio pasirinkimus, pašaukimą, mėgstamas veiklas. Nors dukrai šiuo metu dar tik 11 metų, kalbame su ja, kaip svarbu, kad ji pati gerai žinotų, ko nori, ir dėtų pastangas, siektų savo tikslų, svajonių. Nuo pat mažens dukra nori būti veterinare, nes labai domisi gyvūnais, apie juos daug skaito, stebi ir analizuoja įvairius dokumentinius filmus. Manau, kad tuomet, kai jai reiks rinktis profesiją, pritarsiu dukros pasirinkimui, – neabejoja Daiva. – Jeigu dukra klaus mano nuomonės, galėsiu patarti, tačiau esu įsitikinusi, kad spręsti ir rinktis turi pats vaikas, bet ne tėvai“.

VDU
Jums gali patikti

Atsakyti

Your email address will not be published.