VU GMC studentai surado naują Lietuvos raudonosios knygos rūšies radimvietę

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) Biologinės įvairovės studijų studentai intensyviai prisideda prie Lietuvos gamtos išsaugojimo. Aukštadvario regioniniame parke jie surado į Lietuvos raudonąją knygą naujai įrašytą sraigių rūšį – slapiąją šiurpenę. Šios sraigės valstybės saugomos ne veltui – jos yra puikus natūralaus miško su turtinga biologine įvairove indikatorius.

Studentams – užduotis gamtoje

VU GMC Biologinės įvairovės studijų pirmojo kurso magistrantai šią savaitę laiką leido kiek netipiškai. Kol kitas specialybes studijuojantys jų bendraamžiai sėdėjo auditorijose ar dirbo laboratorijose, biologai susikrovė kuprines ir patraukė į Aukštadvario regioninį parką.

Į gamtą jaunimas išsiruošė ne pasigrožėti nubudusia regioninio parko gamta, savo sodria žaluma džiuginančia kiekvieną čia apsilankantįjį. Aukštadvario regioniniame parke, kartu su savo dėstytojais ir vyr. ekologu Talvydu Špiliausku, studentai dalyvavo slapiosios šiurpenės (Isognomostoma isognomostomos (Schröter, 1784)) paieškose.

Gavę užduotį surasti šią, į Lietuvos raudonąją knygą naujai įrašytą sraigių rūšį, studentai parodė išties daug entuziazmo. Keletas valandų intensyvių paieškų – ir valstybės saugoma slapioji šiurpenė aptikta Mergiškių rezervate.

„Jaunimas įrodė, kad teorinių,  laboratorinių ir praktinių studijų derinimas yra puiki strategija planuojant tyrimus ir ruošiantis savarankiškai mokslinei ir praktinei veiklai”, – ekspedicijos rezultatais džiaugėsi Saugomos biotos studijų dalyko dėstytojai: dr. Grita Skujienė, dr. Mindaugas Rasimavičius ir Saulius Skuja. – ,,Saugomos biotos studijų dalyko praktinėje išvykoje, kurios metu buvo siekiama suvokti ekologų ir biologų regioniniuos parkuose darbo ypatybes, įgyti praktinių gebėjimų pažinti ir surasti gamtoje saugomas augalų ir gyvūnų rūšis, suprasti, kokiose buveinėse, kaip ir kokiu laiku jų galima ieškoti, mes suradome ne tik šią sraigę, stebėjome ir daugiau čia jau anksčiau žinomų saugomų rūšių: plikažiedžius linlapius, plačialapės klumpaites, ovaliąsias geldutes, niūraspalvio auksavabalio ir skiauterėtųjų tritonų buveines, pievines linges”.

Sraigė – puiki indikatorė

Pasak dr. G. Skujienės, paieškos vieta pasirinkta neatsitiktinai – ši sraigių rūšis dažniausiai gyvena pavėsingose vietose lapuočių ir mišrių miškų rėvose (upių rėvuotuose šlaituose) su storo derlingo sluoksnio paklote. Be to, svarbu, kad būtų daug nuvirtusių tręštančių medžių.

„Ši sraigė – puiki vertingiausių miškų bioįvairovės saugojimui indikatorė. Ji gyvena tik tokiuose miškuose, kur amžiais išlaikyta natūrali medynų kaita. Tuo tarpu miškai, kur vyksta sanitariniai kirtimai, sraigei netinkami”, – sakė dr. G. Skujienė.

Pasak dr. G. Skujienės, VU GMC mokslininkams bei studentams, atsižvelgiant į galimą paplitimą, taip pat kilo idėja, jog ši sraigė turėtų būti išlikusi sename skroblyne Mergiškių gamtiniame rezervate. Spėjimas pasitvirtino ir vienai iš paieškų dalyvių – Gabijai Zubrickaitei šiame rezervate pavyko surasti vieną sraigę.

Miškų gyventojams reikia globos ir atidumo

Moksliniai tyrimai rodo, kad ši sraigių rūšis Europoje gan sparčiai nyksta. „Šioms sraigėms didžiausią grėsmę kelia intensyvios miškininkystės veikla ir rekreacinių zonų kūrimas. Pavyzdžiui, 2001 metais ši rūšis buvo randama Velnio duobėje prie Aukštadvario. Po to, kai ši vietovė buvo paruošta turistiniam lankymui, vyko miško kirtimai, slapiosios šiurpenės čia rasti nebepavyksta“, – apgailestavo vyr. ekologas Talvydas Špiliauskas.

„Lietuvoje žinomų radimviečių skaičius nepranoksta dešimties. Be to, pastebėtas šios rūšies nykimas užimamoje teritorijoje, nes dėl žmogaus veiklos prastėja buveinių, kuriose gyvena ši rūšis, kokybė”, – pasakojo viena iš ekspedicijos dalyvių dr. G. Skujienė.

Pasak mokslininkės, ekspedicijos metu nustatyta radimvietė (Mergeškių rezervatas) bus įtraukta į Saugomų rūšių informacinės sistemos bazę. Planuojant tolesnius Mergiškių rezervato tvarkymo darbus bus atsižvelgta į sąlygų, užtikrinančių šios rūšies išlikimą, užtikrinimą.

„Be to, tai paskatins ir kitus mokslininkus – esamus ir būsimus parkų ekologus ir biologus atidžiau įsižiūrėti į šiuos „besislapstančius miškų turtus”. Juk tik laiku pastebėję nykstančias rūšis galėsime jas išsaugoti ateities kartoms”, – sakė dr. G. Skujienė.