Nors mus visus ir vargina karantinas, šv. Kalėdos tikrai ateis! Kažkuo jos bus kitokios, tačiau jų laukti ir jas švęsti galime kartu. Svarbu būti saugiems ir rūpintis vieni kitais.
Tamsūs šiųmečio lapkričio vakarai, kasdienybės karantino sumaišties nedengia baltuma. Ar sugebėsime pajausti advento kelio šviesą per keturias susikaupimo savaites?
Norėdami suprasti tikrąją advento kelio šviesą, susitelkti didžiųjų švenčių laukimui, Vilniaus pasienio rinktinės pareigūnai ir darbuotojai lapkričio 30 d., popietės kuratoriaus Tomo Malako sutelkti, susirinko nuotoliniu būdu į jau tradicinę, trečius metus organizuojamą, advento popietę, kurioje dalyvavo ir savo kūrinius dovanojo pianistė, muzikos mokytoja Aušrinė Aurelija Apanavičiūtė. Adventinės popietės tikslas – suburti bendruomenės narius ir leisti pasijusti didelio kolektyvo dalimi.
Pirmadienio popietę šviesos slėpinio pajautos vedini pusvalandį Vilniaus pasienio rinktinės pareigūnai ir darbuotojai klausėsi advento paskaitos.
Ėjimo šviesos link paprastumą atskleidė VSAT Psichologų skyriaus religinės bendruomenės darbuotojas Tomas Malakas cituodamas Šventąjį Raštą ir primindamas advento laiką, kupiną gerų darbų, kylančių iš meilės. Pasak Tomo, Advento laikas skirtas mokytis mylėti. Šventajame Rašte kalbama apie Himną Meilei. Pažymėjo, kad meilė ir kantrybė yra labai šalia.
Tomas Malakas prasminga kalba kreipėsi į klausytojus, linkėdamas būti jautresniems kitų atžvilgiu: nebijoti išgirsti kitų žmonių tiesą, nuomonę. Kalbėjo apie pirmosios žvakės – Pranašų simboliką. Paaiškino, kad pranašai buvę tie žmonės, kurie atnešdavo žinią iš Dievo. Pasak Tomo, kiekvienas turime savo asmenišką pranašą, o pranašas sako, kad ko mes norime, pirmiausia, turime atrasti jėgų kitam duoti ir pagalvoti apie tai, kaip kiti žmonės turi kantrybės su manimi. Įpusėjus paskaitai, dalijosi įžvalgomis – kad adventas skirtas mylėti bei mokytis mylėti, nes nei vienas nesame tobulas…Arba Pranašas atneša žinią iš Dievo, taip pat geba skaityti laiko ženklus, turi supratimo dovaną. Palygino mus su pranašais, nes visi turime protą, jausmus, emocijas, pažinimo ir supratimo dovaną, kuri leidžia mums nuspėti būsimus įvykius įvairiose gyvenimo situacijose. Apibendrio, kad ypač šiuo adventiniu laiku, reikia mums budėti ir stebėti savo jausmus, juos kontruoliuoti bei būti empatiškam savo artimui….
Paskaitos pabaigoje Tomas palinkėjo gražaus pasiruošimo laiko, gerų darbų ir gero gyvenimo rojuje, kurį mes patys kuriame čia žemėje.
Kiek vėliau, pirmosios uždegtos Pranašo žvakės liepsna Vilniaus pasienio rinktinę sušildė gerumu, atnešė šilumą ir laukimo džiaugsmą.
Adventas – rimties ir kartu džiugaus laukimo metas, kuomet stengiamasi puošti ne tik eglutes, bet ir savo širdis.
Žmogaus gyvenimas nuo seno labai susijęs su ugnimi. Daugelį metų mūsų protėviai šildėsi prie atviros ugnies. Ugnis yra suburianti – aplink ugnį vykdavo įvairios religinės apeigos, be jos buvo neįsivaizduojamos šventės, bendruomenės renginiai. Tad visą šventinį laikotarpį atvykstančius į VSAT Vilniaus pasienio rinktinę Mickūnuose pasitiks jaukus rankų darbo židinys, tyla, rimtis ir adventinė žvakių šviesa.
Parengė Dovilė Sabaliauskienė
