Vidaus reikalų ministerijai perduota apleista Šv. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia Vilniaus centre, Savičiaus gatvėje. Numatoma bažnyčia renovuoti, sukurti multifunkcines erdves, skirtas pareigūnų, tarnautojų mokymams ir sielovadai, meninėms iniciatyvoms. Ketinama istorinę bažnyčią atverti plačiajai visuomenei, bendruomenių veikloms.
Iki šiol bažnyčia buvo Švietimo ir mokslo ministerijos žinioje, tačiau lėšų jos sutvarkymui vis neatsirasdavo.„Nekalbame apie žinybinę bažnyčią. Idėja – sukurti multifunkcinę erdvę, kur derėtų ir sielovada, ir psichologinė pagalba sistemos pareigūnams, o unikaliu objektu galėtų naudotis ir menininkai, ir plačioji visuomenė“, – aiškina vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas.
Pasak vidaus reikalų ministro, apleistas ir netinkamai valdomas valstybės turtas vietoje to, kad neštų naudą visuomenei, paliktas toliau griūti.
„Suprantu, kad tai nemenkas įsipareigojimas ministerijai, bet matydamas tiek policijos kapeliono entuziazmą, tiek galimybių prašyti Europinės paramos, tikiu šio projekto sėkme“, – tikina E. Misiūnas.
Lėšų bažnyčios renovacijai ir pritaikymui ketinama prašyti iš struktūrinės Europinės paramos fondų. Tikimasi, kad dalį pinigų paaukos ir neabejingi tikintieji.
„Tai būtų puikus bažnyčios ir valstybinio sektoriaus bendradarbiavimo pavyzdys, o visuomenei būtų atvertas dar vienas išskirtinis senamiesčio objektas“, – sako policijos kapelionas Algirdas Toliatas.
Pasak kapeliono, sutvarkyta bažnyčia galėtų tapti bendruomenės ir turistų traukos centru – iš vienintelio bažnyčios bokšto atsiveria išskirtinis senamiesčio vaizdas.
Numatoma, kad pastatą valdys ir išlaikymu bei užimtumu rūpinsis viešoji įstaiga, kurios dalininke bus ir vidaus reikalų ministerija.
Apie bažnyčią
Bažnyčios architektūra – unikali. Tai vienintelė Vilniuje vėlyvojo baroko (rokoko) stiliaus bažnyčia, turinti tik vieną bokštą – labai retas reiškinys vėlyvąjam barokui. Pirminiai sienų skanavimai rodo, kad po tinko sluoksniu yra likusių senosios sienų tapybos pavyzdžių.
Bažnyčios Istorija prasideda 1670 metais, kai tuometiniai žemės valdytojai karmelitai savo valdose pasistatė nedidelę medinę bažnyčią ir koplyčią, kurias, kartu su savo valdomis dabartinėje Savičiaus gatvėje, netrukus turėjo perduoti vienuoliams augustinams. Augustinai, funduojami Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto, teritoriją perstatė iš pagrindų: pastatė naują, erdvesnę ir didesnę medinę bažnyčią, ir vienuolyną, prie kurio prijungė mažesnius teritorijos pastatus ir išpirktus namus. Tada naujame vienuolyne įsikūrė 12 žmonių.
Tuometinis Vilnius labai kentėjo nuo periodiškai miestą nusiaubiančių gaisrų, 1742 metais iki pamatų sudegė ir senoji augustinų bažnyčia, todėl 1746–1768 metais vienuoliai iš aukų pasistatė naują, mūrinę bažnyčią, išlikusią iki mūsų dienų. Bažnyčia buvo pastatyta vėlyvojo baroko stiliaus, su vienu bokštu, prisišliejusiu prie centrinės navos. Bažnyčios viduje buvo įrengti 9 altoriai, pagrindinį altorių puošė Švč. Mergelės Marijos Ramintojos paveikslas, iš kurio ir kilo bažnyčios pavadinimas.
Atgavus nepriklausomybę, nusiaubtos patalpos buvo vėl grąžintos katalikams. Deja, lėšų tvarkyti sudarkytą bažnyčią vis neatsirasdavo – bažnyčia tapo dar vienu Vilniaus senamiesčio vaiduokliu, nušiurusiu fasadu ir netvarkyta aplinka.
