Vieno laiško ispanų rašytojas Eloy Moreno nepamirš visą gyvenimą. Skaitytojas, moksleivis jam prisipažino nenorintis, kad pandemija baigtųsi, nes tada teks sugrįžti į klasę, kurioje yra skriaudžiamas. „Laimei, aš pats mokykloje niekada nepatyriau patyčių, – sako vienas skaitomiausių, ne vieną Ispanijos ir Europos literatūros apdovanojimų gavęs vaikų ir jaunimo rašytojas. Rašydamas savo naujausią romaną „Nematomas“ jis išklausė daugybę patyčių patyrusių žmonių istorijų, konsultavosi su psichologais, mokytojais.
Jaunimui nuo 12 metų skirtą istoriją apie berniuką, turėjusį, bet praradusį galią būti nematomas, į lietuvių kalbą išvertė Aurelija Lieponytė. Ispanų bestselerį „Nematomas“ išleido leidykla „Alma littera“.
„Nematomas“ – jautri ir skausminga istorija apie gabų berniuką, kurio gyvenimas apsiverčia tą dieną, kai klasės lyderiui jis neduoda nusirašyti namų darbų. Nuo tos dienos prasidėjusios patyčios jo gyvenimą paverčia pragaru, – užtarėjų nėra nei tarp klasės draugų, nei tarp mokytojų. Jiems, beje, atrodo, kad klasėje vyksta tik nekalti žaidimai. Tačiau, kaip knygoje teigia Supermenas: „Ir be rentgeno spindulių gali pamatyti, kad kažkas ne taip.“
Komiksų herojai ir supermenai knygoje užima svarbią vietą, trumpi knygos skyriai skaitytoją panardina į veikėjų minčių ir jausmų pasaulį, į patyčias leidžia pažvelgti iš nuskriaustojo, skriaudėjo ir stebėtojų pozicijų. Knygos autorius jautriai ir su nuoširdžia atjauta neria į sudėtingą patyčių mokykloje temą, pabrėždamas neįsivaizduojamai didelę abejingumo kainą.
Knygos autorius sutiko pasikalbėti su Lietuvos skaitytojais. Klausimus E. Moreno uždavė žurnalistė Laisvė Radzevičienė. Į lietuvių kalbą išvertė Augustė Gittins.
Niekada neaiškinate, apie ką pasakoja jūsų knygos, norite, kad istoriją skaitytojai atrastų patys. Ar skaitytojų interpretacijos jums yra įdomios kaip tyrinėjimo objektas?
Išties, nuo pat pradžių, nuo pirmosios savo knygos, nesakau, apie ką yra mano knyga. Manau, kad teisinga skaitytojui palikti atradimo džiaugsmą, leisti jam nerti į knygos puslapius visiškai nežinant, ką juose ras. Tarsi knyga būtų supakuota dovana, kurios turinys – džiuginanti staigmena. Ir man atrodo gerai, kad skaitytojai knygos temą interpretuoja skirtingai.
Lietuvoje neseniai pasirodė jūsų romanas jaunimui „Nematomas“. Knygos įžangoje cituojate vaikų pamėgtus herojus – Betmeną ir Supermeną. Kas yra nematomi jūsų herojai realiame gyvenime?
Tikrovėje mano herojai yra artimieji. Tie, kurie gyvenime nusibrėžė tikslus ir jų pasiekė arba siekia, kurie kasdien stengiasi tobulėti ir savo veiklą koncentruoja ne į milžiniškus, didžiulius tikslus, o į kasdienius žygdarbius ir kasdienos smulkmenų dėlionę. Mano draugai, šeima, pažįstami – visi, kurie savo gyvenime turėjo tikslų ir juos pasiekė. Jie mane daug ko išmokė.
Atrodo, jūs taip pat esate vienas iš jų. Kokia yra trumpa rašytoju virtusio kompiuterių specialisto istorija?
Tiesą sakant, niekada nesvarsčiau, kad noriu tapti rašytoju, netgi tada, kai buvau mažas. Tai įvyko visai netyčia. Vieną dieną internete pamačiau skelbimą apie literatūros konkursą. Nusprendžiau užsiregistruoti ir visai netikėtai jį laimėjau. Vėliau buvo dar keletas konkursų ir dar keletas laimėjimų, taigi, man pasirodė, kad rašyti sekasi visai neblogai. Tada išdrįsau parašyti romaną „Žalias gelio rašiklis“. Jo sėkmė pastūmėjo atsiduoti rašymui ir palikti informatiko darbą.
Skaičiau, kad rašydamas pirmąjį savo romaną galvojote apie tai, kaip parašyti pasakojimą, kurį pats norėtumėte perskaityti. Ar taip rašyti jums, žinomam rašytojui, vis dar pavyksta? Ir ką darote tada, kai nepatinka, ką parašote?
Taip, tai tiesa, ir toliau planuoju taip dirbti. Kiekviena mano knyga yra pasakojimas, kurį pats norėčiau perskaityti, arba jame bent jau nagrinėjamos man nuoširdžiai įdomios temos. Galbūt todėl mano romanai taip skiriasi nuo kitų, nes visada ieškau sunkių, sudėtingų temų.
Ir jei man nepatinka, ką rašau, tiesiog braukiu, ištrinu, metu viską lauk ir pradedu pasakojimą iš naujo.
Jūsų romanas „Nematomas“ prasidėjo per karantiną. Per pandemiją su vaikais ir jaunimu labai daug bendravote socialiniuose tinkluose. Ar išgirdote naujų istorijų, kurios galėtų tapti knygomis?
Iš vaikų daug ko išmoksti – jų požiūris į gyvenimą yra visiškai kitoks, nes vaizduotė dar nesugadinta, dar laisva. Per pandemiją gavau daugybę elektroninių laiškų, kuriuose vaikai dėkojo, kad sukūriau tokią knygą. Jie pasakojo savo asmenines istorijas. Vieno laiško nepamiršiu visą gyvenimą – vaikas man prisipažino nenorintis, kad pandemija baigtųsi, nes jam teks grįžti į klasę, kurioje yra skriaudžiamas.
Ar vaikystėje pats esate patyręs patyčių?
Laimei, niekada nepatyriau patyčių mokykloje. Rašydamas knygą konsultavausi su vaikų psichologais, mokytojais ir suaugusiaisiais, kurie tai yra išgyvenę. Pasinėriau į kiekvieną išgirstą istoriją.
Esate sakęs, kad savo žodyne nebevartojate žodžio „normalus“. Ar šio žodžio buvo lengviau atsikratyti nei pačių vertinimų. Ir kaip jums sekasi pažinti žmones, jų nevertinant?
Žodžio „normalus“ atsikračiau rašydamas savo romaną „Kitoks“. Supratau, kad mes visi esame skirtingi, ir kad tai, kas vienam normalu, kitam gali būti nepaprasta. Tiesą sakant, viskas gali būti normalu ar net ypatinga – priklauso nuo to, ką ir kaip vertini. Stengiuosi atsiriboti nuo išankstinių nusistatymų ar nuomonių.
Išleidęs savo antrąją knygą „Ką radau po sofa“ („What I found under the sofa“) tapote žinomas ne tik Ispanijoje, bet ir pasaulyje. Kokių atsakomybių jaučiate rašydamas vaikams?
Mano pirmasis romanas buvo išverstas į keletą kalbų, nuo tada prasidėjo mano istorijų kelionės per pasaulį, šiandien jos skaitomos daugiau nei 20 kalbų. Rašydamas aš negalvoju, ar mano skaitytojui 12, 16, ar 90 metų – tikiuosi, kad knyga tiks visiems. Išskyrus, žinoma, knygas patiems mažiausiems – jų auditorija labai aiški.
Ar galite pasakyti, kokią naštą ant pečių užkrauna žinomumas? Ispanijos žiniasklaida jus prilygina roko žvaigždei, keliaujančiai per šalį su knygomis.
Susitikimai su skaitytojais žingsnis po žingsnio, pamažu išaugo į dideles, ilgas knygų pristatymo gastroles, kuriose tenka pasirašyti ir ant 500 knygų. Manau, kad visai neblogai!
O jums pačiam kartais nesinori tapti nematomam? Stebėti pasaulį iš vienišiaus pozicijos?
Žinoma, kartais norėčiau turėti supergalią tapti nematomas, jei tik galėčiau tokią išsirinkti pats, o ne ji man būtų primesta. Čia ir skirtumas – knygoje vaikas yra nematomas, bet jis pats tokio gyvenimo nepasirinko.
Ar vis dar vedate ekskursijas Toledo mieste? Keliaujate su vaikais savo knygų maršrutais?
Bent du kartus metuose stengiuosi rasti ekskursijoms laiko. Jų idėja – aprodyti knygose aprašytas vietas ir pereiti personažų takais. Ekskursijas organizuojame jau dešimtmetį, jose apsilankė daugiau nei šeši tūkstančiai žmonių.
Pagal jūsų knygą „Nematomas“ „Disney“ ir ispanų režisierius Paco Caballero jau pradėjo filmuoti filmą. Gal žinote, kada jis pasirodys?
Tai bus serialas, jis jau yra nufilmuotas, turėtų pasirodyti šį rudenį! Užaugau žiūrėdamas „Disney“ studijos filmus, su jų istorijomis ir personažais. Dabar pats dalyvavau scenarijaus peržiūrose, šiek tiek laiko praleidau filmavimo aikštelėje. Nepaprastai įdomi patirtis!
