Vaikų rašytojas Tomas Dirgėla vasaros veltui neleido, rašė knygas. Jis neabejoja, kad kvapą gniaužiančios, smagiais piešiniais iliustruotos istorijos net ir mažai skaitančius vaikus paskatins sekti puslapių pėdsakais ir išgyventi vasarą drauge su knygų personažais.
Dvi T. Dirgėlos knygas – vaikams nuo aštuonerių metų skirtą istoriją apie draugystę „Lukas ir Lėja“ ir pirmąją, aštuonerių–dvylikos metų vaikams skirtą naujos detektyvinės serijos knygą „A komanda ir šuo už milijoną“ išleido leidykla „Alma littera“. Abi knygas iliustravo iliustruotoja Kornelija Žalpytė.
„Lietuvoje turime tiek puikių iliustruotojų, kad rašytojai gali nesukti galvos, jais visiškai pasitikėti. Kornelija pradžioje atsiuntė keletą variantų, kaip galėtų atrodyti vienos ir kitos knygų veikėjai, nuo tada, kai sutarėme, kaip jie atrodys, į jos darbo procesą nesikišau. Kornelija – tikra profesionalė“, – savo dviejų knygų bendraautorę giria Tomas.
„Tomo knygos ne vien smagios, greitai suvalgomos, bet ir tikrai aktualios. Knygoje „A komanda ir šuo už milijoną“ pasakojama vienas didelis, keturių, labai skirtingų veikėjų nuotykis. Suaugusiųjų ir vaikų draugystė knygoje – tokia, kokios linkėčiau kiekvienam vaikui mokykloje. Luko ir Lėjos istorija kviečia apmąstyti tikrą ir ištikimą ryšį. Tai – labai aktuali ir jautri tema, kurią turi išgirsti mažieji skaitytojai“, – sako iliustruotoja K. Žalpytė ir priduria, kad rašytojas jos nevaržė, nemėgino nukreipti, atvirkščiai – visiškai pasitikėjo ir leido lietis vaizduotei.
„Kai kur tekstas rašytas ranka, – pasakoja vaikų darželyje dar ir mokytoja dirbanti iliustruotoja, – puslapiai pereina į labiau komikso nei tekstinės knygos formatą, knygoje „A komanda ir šuo už milijoną“ yra nemažai puslapių tik su iliustracijomis. Komiksų kultūra Lietuvoje jau irgi populiarėja, smagu, kad būtent toks formatas pasirinktas mūsų knygai. Vaizdai mano galvoje gimsta, kai perskaitau knygų tekstus, lipdau išraiškas, manieras. Žinau, kad Tomui svarbu, jog jo knygų serijų personažai būtų paprasti, bet lengvai įsimenami. Mūsų požiūris čia visiškai sutampa.“
Menininkė sako kurianti kasdien – kasdienybę ji iliustruoja savo užrašų knygelėse, gamina iliustruotus kalendorius, padeda kurti muziejų edukacines programas ir jas iliustruoja. Tačiau galimybė kurti knygas jai yra didžiausia dovana.
Apie naujas knygas, jų iliustracijas, idėjas, vaizduotės šėlsmą ir darbą, kai aplink stalą bėgioja dirgėliukai, su Tomu Dirgėla kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Tomai, tavo vasaros derliuje – istorija apie draugystę „Lukas ir Lėja“ ir pirmoji naujos serijos knyga „A komanda ir šuo už milijoną“. Ar ilgai tokį derlių rinkai?
Iš tikrųjų šią vasarą pasirodė šios dvi ir dar dvi, taigi, šiltojo meto derlius – visos keturios knygos. Istorija apie Luką ir Lėją bei pirmasis „A komandos“ nuotykis turi vieną bendrumą. Abi šias knygas iliustravo Kornelija Žalpytė. Šovėm su ja galingai – iškart su dviem knygomis. Kornelija iliustruoja taip pat sparčiai, kaip aš rašau. O jau iliustracijų grožis! Jos, o ir vaikus, tikiuosi, užkabinsiančios temos ir jau perskaičiusiųjų atsiliepimai leidžia manyti, kad naujienos pavykusios.
Faktas kaip blynas: šiose knygose teksto yra panašiai kiek ir piešinių. Ar toks ir buvo sumanymas? Ar tai reiškia, kad praradai viltį, jog vaikai ilgus tekstus gali skaityti?
Beveik visos mano knygos išlaiko panašią kryptį – dinamiškas, veiksmo kupinas tekstas papildomas kuo daugiau iliustracijų. Labai tikiuosi, kad tai šiuolaikinį vaiką, ypač neskaitantį, traukia prie knygos. Ir tai nėra žodžiai, toks derinys tikrai veikia, neskaitantys vaikai atranda kelią į bibliotekas ar knygynus. Užkietėjusiems skaitytojams toks teksto ir iliustracijų santykis yra tikras desertas tarp rimtesnių, sudėtingesnio turinio istorijų.
Kuo knygos panašios, kuo jos skiriasi?
Jas vienija draugystės tema. Lukas ir Lėja vaikams parodo, kad draugystę kartais gali sugriauti pavydas, nemokėjimas džiaugtis draugo laime ar sėkme. Detektyvinėje istorijoje norėjau parodyti, kad draugystė ir vieningos komandos darbas, nepaisant amžiaus, pomėgių ar, atrodytų, visiškai nesuderinamų charakterio savybių, gali sukurti vertingą rezultatą.
Knygų veiksmas ir siužeto dinamika – skirtingos. Detektyvinėje istorijoje veiksmo kur kas daugiau, kaip ir dera žanro taisyklėms.
Ar gali išduoti, kur parašei knygas?
„A komandą ir dingusio šuns istoriją“ buvau pradėjęs rašyti savo namų miegamajame, rytais, lovoje su kavos puodeliu. Vėliau pamaniau, kad šią tradiciją reikia tęsti kasdien. Knygą apie Luko ir Lėjos draugystę rašiau ir kavinėje, ir namų svetainėje prie valgomojo stalo aplink bėgiojant dirgėliukams.
„Lukas ir Lėja“ atsirado, kai sulaukiau kasmet Anykščiuose vykstančio vaikų literatūros festivalio „Nuotykiai tęsiasi“ organizatorių idėjos sukurti knygą apie draugystę. Būtent tokia buvo festivalio tema. Draugystės mano knygose netrūksta, bet padaryti ją svarbiausia istorijos ašimi pasirodė tikrai įdomu.
„A komanda“ bus nauja detektyvinė serija. Kad nekonkuruočiau su savimi, naujoje yra mažiau humoro, svarbi bus gyvūnų tema, nes trijulės bylos susijusios būtent su jais.
Augintiniai – dar viena svarbi tema tavo knygose. Kaip keičia vaikų gyvenimą namuose atsiradęs augintinis? Ar apie tai kalbi ir savo knygose?
Mūsų dirgėlyne katė Findusė dirgėliukams gelbsti tvarkytis su emocijomis: žiūrėk, vienas nueina, pasiima į glėbį, kai aplanko didžiulis džiaugsmas, kitas glosto, norėdamas nurimti po barnio su broliu ar sese… Gyvūnas neabejotinai augina dirgėliukų empatiją, atsakomybę ir rūpestį, juk reikia papildyti maisto dubenėlį, palaikyti švarą, rūpintis jo sveikata, nepagailėti dalies taupyklės turinio parduotuvėje, kai pamatai įdomesnį žaislą ar skanėstą gyvūnui.
Mano knygose gyvūnai veikia įvairiai – kartais juos įdėti pasiūlo skaitytojai, kartais jie tampa ramsčiu nutikus bėdai, kaip mano knygoje „Juoda dėmelė baltose lubose“ apie tėvų skyrybų paveiktą vaiką, o kartais ir kaip svarbiausia tema, kai vieną rytą iš gyvūnų prieglaudos dingsta visi katinai ar milijoną kainuojantis šuo iš šunų parodos.
Detektyvas, mergaitė ir svajotojas berniukas – puiki trijulė. Kaip gimė šie personažai? Ar manai, kad detektyvas – vis dar vaikams įdomi profesija?
Aktyvi mergaitė, uždaras berniukas ir bendrą kalbą labiau su vaikais nei su suaugusiaisiais randantis mokytojas, manau, tokią trijulę galima rasti beveik kiekvienoje mokykloje. Ir mano aplinkoje tokių buvo. O jei kalbėsime apie detektyvo profesiją, tai vaikams šio žanro istorijos gali būti įdomios net ir tada, kai jie nesvajoja kada nors dirbti tokį darbą. Vaikams tiesiog žiauriai įdomios paslaptys, intrigos.
Tavo knygose herojų gyvenimui labai didelę įtaką daro močiutės. Kaip manai, ar realiame pasaulyje taip ir yra? Ir ką reikia daryti tėvams, kad vaikų ryšys su anūkais nenutrūktų?
Pats augau su močiute, matyt, specialiai apie tai negalvojant ji ima ir persikelia į vieną ar kitą mano knygą. Realiame pasaulyje būna visaip. Esama niurgzlių močiučių, kurios kiekvieną sakinį pradeda žodžiais: „O mano laikais tai…“, bet būna ir mitų griovėjų. Ypač tokių daug galite rasti mano gimtojoje Palangoje, kur aštuoniasdešimtmetės mina dviračius pušynais ir vargo nemato.
Draugystė, bendrystė, atvirumas – tokios temos skamba tavo knygose. Ką matai, susitikęs su vaikais? Ar kaip tik šių savybių jiems labiausiai trūksta?
Kiekvieną kartą nuvykęs į mokyklą, biblioteką, užsienio lietuvių bendruomenę, sutikęs savo gerbėjų kavinėje ar tiesiog gatvėje, galiu pasakyti tik vieną: nors visi vaikai yra vaikai, kartu jie – visiškai skirtingi. Vieniems atvirumo netrūksta, kiti labiau užsidarę, kažkas mielai komandoje kurs eilėraščius, o kitas mieliau tą patį darys vienas, atsiskyręs nuo kitų.
