Smalsumą nugali tolerancija: kolegų asmeninis gyvenimas – pačių kolegų reikalas. Tyrimas atskleidė, kiek ir kokios informacijos apie bendradarbius norime žinoti

Vilnietis Aleksandras Krikštapaitis šiandien džiaugiasi darbo vieta, kurioje turi puikius santykius su kolegomis ir darbdaviu. Kartu jis pripažįsta, kad tam įtakos turėjo ir sąmoningas apsisprendimas iškart neatskleisti, jog yra užaugęs vaikų namuose. Visuomenėje egzistuoja nuomonė, kad vaikai iš vaikų namų nieko nemoka ir nesugeba padaryti, todėl šio fakto apie save darbo pokalbiuose nesakau, – teigia jis.

Visgi tyrimai rodo, jog vis daugiau gyventojų į bendradarbius iš socialinės atskirties grupių žiūri palankiai ar neutraliai. Šių metų rugsėjį „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa parodė, jog pusė šalies gyventojų – 51 proc. – neutraliai reaguotų į žinią, kad jų bendradarbis yra asmuo iš socialinės atskirties grupės: užaugęs vaikų namuose, buvęs nuteistasis ar benamis, turintis priklausomybę ar sergantis psichine liga. 24 proc. reaguotų teigiamai.

A. Krikštapaitis sako pastebintis, kad labiausiai stereotipus apie vieną ar kitą asmenį iš socialinės atskirties grupių keičia reali pažintis su žmogumi. „Kai susiduria, tada pradeda matyti, kad viskas su tais vaikais/paaugliais/suaugusiais gerai, kad jie tokie patys šmaikštūs, protingi ir siekiantys karjeros galimybių, kaip ir kiti“, – sako Aleksandras. Jo nuomone, nepažįstant konkretaus žmogaus, nereikėtų ir daryti jokių interpretacijų ar prielaidų apie jo gebėjimus ar asmenines savybes, o juo labiau – gailėtis.

Asmeninis gyvenimas – asmeninis ir darbe

Reprezentatyvus tyrimas, atliktas įgyvendinant socialinę kampaniją „Lygink rūbus, ne žmones“, taip pat atskleidė, kad didžioji dalis šalies gyventojų nelinkę be reikalo sklaidyti kolegų asmeninio gyvenimo puslapių. 57 proc. apklaustųjų teigia, kad privatus kolegų gyvenimas jiems yra nesvarbus.

39 proc. respondentų visgi norėtų žinoti bendradarbių asmeninio gyvenimo detales, tačiau pripažįsta, jog kiekvienas turi pilną teisę apsispręsti, kiek atvirauti kolegoms.

Tokią teisę, kaip asmens duomenų apsaugos dalį, užtikrina ir Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas bei kiti teisiniai dokumentai.

„Jei tai nesusiję su tiesioginėmis pareigomis ir jų atlikimu, kiekvienas žmogus turi turėti diskreciją, kiek pats darbinėje aplinkoje norėtų asmenine informacija dalintis ir kokią jos dalį atskleisti“, – sako advokatų bendrijos „Magnusson“ partnerė Rūta Didikė.

A. Krikštapaitis pasakoja, jog faktą, kad užaugo vaikų namuose, kolegoms atskleidė tik po kurio laiko, kuomet užsimezgė artimesnis santykis su bendradarbiais. „Natūraliai ateina tas laikas, kai pradedi kalbėtis ne tik apie darbus, bet ir asmeninį gyvenimą. Buvo, kad kolegos sutriko ar pradėjo žiūrėti gailiomis akimis, bet aš iškart pasakiau, kad nėra čia ko gailėtis, tai nutiko, kai buvau mažas ir mano gyvenimas nesustoja, o juda toliau. Šiandien tikrai yra puikūs santykiai tiek su darbdaviu, tiek su kolegomis, o man tai – viena svarbiausių priežasčių eiti į darbą“, – patirtimi dalijasi vaikinas.

Apie bendradarbių problemas žinoti norėtų

Advokatės R. Didikės teigimu, labai svarbu, jog ir darbdavys atsakingai elgtųsi su asmenine informacija apie darbuotoją, kurios galbūt turi daugiau, nei kiti kolegos – pavyzdžiui, ligos ar buvusio teistumo atveju.

„Pravartu užduoti klausimą sau, ar asmeninio žmogaus gyvenimo detales tikrai būtina žinoti ir ar tai nėra tiesiog smalsumo tenkinimas? Jeigu kolektyvas jas žinos, aptarinės ir vertins, galbūt – šalinsis ir laikysis atokiau tokio bendradarbio, jį smerks. Net ir neatėjimo į darbą ar laikino nedarbingumo priežastis turi būti žinoma tik darbdaviui, kuris ir turi pasirūpinti, kaip tuo metu paskirstyti darbus, o esant reikalui – kalbėtis su darbuotoju ir spręsti dėl jo tolimesnės ateities“, – pataria „Magnusson“ advokatė.

Tiesa, tyrimo metu dalis gyventojų nurodė manantys, jog asmuo, priklausantis socialinės atskirties grupei, turėtų kolegoms pasakyti apie turimas ar turėtas problemas: 9 proc. tai nori žinoti be išlygų, 24 proc. – tik tuomet, jei tai gali turėti įtakos atliekamo darbo kokybei ar bendradarbių tarpusavio santykiams.

Reprezentatyvi nuomonių apklausa 2019 m. rugsėjį atlikta įgyvendinant kampaniją „Lygink rūbus, ne žmones“, kuria siekiama atkreipti visuomenės bei darbdavių dėmesį į socialinę atskirtį patiriančius asmenis, į tai, kad žmogaus gabumus reikėtų vertinti ne pagal asmeninę praeitį, o pagal turimus įgūdžius ir profesines kompetencijas. Tyrimo metu apklausta 1012 respondentų.

Jums gali patikti

Atsakyti

Your email address will not be published.