Širvintos miestelis – legendinė vietovė Lietuvos žemėlapyje. Visais laikais kėlusi ginčus tarp lenkų ir lietuvių. Sukurta daugybė padavimų, legendų, mitų apie Širvintos miestelio vardo kilmę. Lenkai teigia, kad miestelio pavadinimas kilęs nuo čia apsigyvenusio kažkokio mozūro pavardės. O lietuvių padavimas byloja, kad viskas prasidėjo nuo iš Vilniaus pro Širvintas jojusio kunigaikščio ir jo palydos.
Ten kur dabar stovi miestelis anksčiau buvo tankus miškas. Šalia – upelis, pievos, lankos. Pamiškėje buvo lietuvių, keliaujančių iš Vilniaus į Ukmergę, ir iš Ukmergės į Vilnių poilsiavietė. Čia jie priguldavo nusnūsti, ganydavo savo žirgus.
Iš lūpų į lūpas sklindantys prisiminimai teigia, kad kartą iš Vilniaus jojo lietuvių kunigaikštis su savo kariuomene. Su savimi vežėsi daug vyno atsargų. Raiteliai sustojo pailsinti arklius. Kartu su kunigaikščiu besilinksmindami gėrė vyną. Vynas lengvu miegu užmigdė ir kunigaikščio žirgininką. Netrukus pats mylimiausias valdovo ristūnas Širvis pranyko miško tankmėje.
Anksti rytą, kada visi atsigavo po nakties linksmybių, suskubo ieškoti žirgo. Kunigaikštis pagalvojo, kad šią vietą reikia kuo greičiausiai apleisti, nes mylimo gyvulio dingimas galėjo reikšti tik viena – nelaimę ar net mirtį. Staiga arklys pajutęs, kad jo šeimininkas nori jį palikti peršoko upelį ir pasirodė persigandusiai palydai. Vienas iš kunigaikščio karių garsiai sušuko: „Širvis, antai!”.
Valdovo veidą papuošė šypsena. Apie pasitraukimą iš poilsiavietės jau niekas negalvojo. Pildami vyną į bokalus visi kalbėjo tik apie Širvį. Keldamas tostą kunigaikštis pareiškė, kad šią vietą pamėgo mūsų žirgai. Todėl laimėjęs mūšį čia apgyvendinsiu savo bajorus, o vietą pavadinsiu Širvio vardu. Nuo to laiko upė tapo Širvinta, o besikuriantis miestelis Širvintais.
Autorius Tomas Sušinskas