Prieš 76 metus, 1941 metų birželio 14 d., prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimai į atšiaurias Sovietų Sąjungos vietas. Šiandien Šalčininkuose ir Eišiškėse pagerbtos masinių represijų aukos.
Gedulo ir vilties dienos proga Šalčininkų bažnyčioje buvo aukojamos mišios, kun. Miroslav Anuškevič meldėsi už visų žuvusiųjų tragiškomis aplinkybėmis ramybę ir išgyvenusiųjų sveikatą.
Minėjime dalyvavo Šalčininkų rajono savivaldybės mero pavaduotoja Jadvyga Sinkevič, Šalčininkų seniūnijos seniūnas Gžegož Jurgo, Savivaldybės administracijos atstovai, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos bendruomenės atstovai, jaunimas, tremtiniai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šalčininkų skyriaus atstovai. Po mišių minėjimo dalyviai patraukė link miesto kapinėse pastatyto koplytstulpio, skirto tremtinių atminimui. Susirinkusieji tylos minute pagerbė tragiškų įvykių aukas, padėjo gėlių ir uždegė žvakes.
Gedulo ir Vilties dienos svarbą ir reikšmę priminė Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius, už atminimą ir bendrą maldą dėkojo Šalčininkų klebonas Monsinjoras Vaclav Volodkovič.
– Šiandien mes prisimename tragiškus 1941 – ųjų įvykius. Birželio 14 dieną Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Žmonėms teko labai sunkiai dirbti, išgyventi išsiskyrimą, kęsti badą, šaltį ir pažeminimą. Šie baisūs įvykiai dar gyvi tremtyje išgyvenusių žmonių ir jų vaikų prisiminimuose. Pagerbkite šių baisių represijų liudininkus ir tuos, kurie liko amžinojo įšalo gniaužtuose. Visi jie turėjo vilties išgyventi ir sugrįžti namo. Tikiu, kad šios istorinės tiesos niekuomet ir niekam nepavyks ištrinti nei iš istorijos, nei iš mūsų atminties, – kalbėjo mero pavaduotoja Jadvyga Sinkevič, kreipdamasi į minėjimo dalyvius.
Savo prisiminimais dalijosi tremtinės Onutė ir Marytė. Susirinkusieji klausėsi pasakojimo apie gyvenimo kūrimą iš naujo svetimuose kraštuose, o po to ir grįžus į Tėvynę.
Eišiškėse prie paminklo – kryžiaus susirinkę minėjimo dalyviai taip pat pagerbė kraštiečių, ištremtų iš gimtųjų namų, atminimą.
Ant paminklo užrašyti žodžiai „Kai užgęsta žmonių atmintis, prabyla akmenys” liudija apie Eišiškių gyventojų pasiryžimą išsaugoti ir gerbti skausmingos praeities istoriją. Šiandien padėtos gėlės ir uždegtos žvakės skirtos Eišiškių miesto ir apylinkių gyventojams, žuvusiems, ištremtiems ar priverstiems palikti gimtąjį kraštą. Eišiškių S. Rapolionio gimnazijos mokiniai papasakojo Gedulo ir vilties dienos istoriją ir svarbą. Tylos minute pagerbtos skausmingų trėmimų aukos.
Į minėjimą atvyko Eišiškių seniūnijos seniūnas Miroslav Bogdiun ir seniūnijos darbuotojai, Eišiškių gimnazijos direktorius Robert Sliževski ir S. Rapolionio gimnazijos direktorė Danutė Zuzo kartu su jaunaisiais eišiškiečiais, besimokančiais šiose gimnazijose, Eišiškių renginių salės vedėja Teresa Suchocka, bibliotekos atstovai, gyventojai.
Į Sovietų Sąjungos gilumą ištremtieji buvo vežami krovininiais vagonais, apgyvendinti barakuose jie dirbo sunkius fizinius darbus, gyveno sudėtingomis buities ir klimato sąlygomis.
Inesa Suchocka
Nuotraukos iš minėjimo Eišiškėse: Jolanta Bogdevič
