Ką būtų ištaręs poetas Vytautas Mačernis, per savo šimtąjį gimtadienį apsilankęs Prezidentūros parke, kur vyko Žaliųjų idėjų festivalis?
„Geriau būti nelaimingam, bet žinoti, nei būti laimingu… kvailiu”. Šie V. Mačernio žodžiai labai aktualūs šiandien, klimato krizės akivaizdoje. Tai – lyg padrąsinimas visiems, kurie renkasi žinoti apie planetai iškilusius iššūkius ir keisti savo vartojimo bei rūšiavimo įpročius”, – sako tekstilės pernaudojimu užsiimanti vilnietė Milda Paukštė.
Ji, kartu su Vilniaus Dailės akademijos studentu, menininku Miss Rat sukūrė ir Prezidentūros parke, Valstybės pažinimo centre pristatė tekstilinį atvirlaiškį su V. Mačernio atvaizdu iš vilniečiams nebereikalingų džinsų.
Tiek susidėvėjusius, tiek nepritaikytus džinsus jie atneša atiduoti į Vilniaus senamiestyje įsikūrusią studiją „Denim Diaries”. Ten džinsai virsta naujais gaminiais, rengiamos dirbtuvės, pasakojamos džinsų istorijos: nuo sukūrimo iki perdirbimo.
„Kurdami V. Mačernio atvaizdą puikiai praleidome laiką – klausėmės jo poezijos, kalbėjomės apie tekstilės naudojimo įpročius, gamybos ydas. Sakant V. Mačenio eilėmis, „Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią, / Ir buvo sieloj taip ramu, kai užė vėjas kalvose, / Kai žemė, upių vandenys ir mėlyni miškai giedojo tyliai: / Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave”, – literatūros klasiko eilėmis atsakė M. Paukštė.
Tekstiliniam atvirlaiškiui kurti menininkai panaudojo septynerius skirtingų atspalvių džinsus. Dar tiek pat įgavo naują prasmę Valstybės pažinimo centre surengtose dirbtuvėse.
Ant atvirlaiškių, likusių nuo ankstesnių renginių, užsiuvus džinsines skiautes, jie tapo drobe renginio dalyvių kūrybai ir mintims.
Siuvinėdami, piešdami, kurdami koliažus, dirbtuvių dalyviai pristatė savą žalios, sveikos, tvarios Lietuvos viziją.
Iš Žemaitijos į festivalį atvykę biodinaminio ūkio savininkai Virginija ir Remigijus Gailiai juokavo, kad savo veikla yra visiškai nenaudinga šalies chemijos pramonei, nes savo didžiuliame ūkyje nenaudoja jokių cheminių trašų.
V. Gailienei žalios Lietuvos simbolis – obuolys: užaugęs natūraliai, čia pat, nesupakuotas ir teikiantis sveikatos.
Vilnietis Erikas savą atvirlaiškį išsiuvinėjo plastikiniais karoliukais. Neatsitiktinai: vandens telkiniuose – tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, plastiko atliekų aptikti kur kas lengviau nei natūralių gamtos perlų.