Dažniausiai perkama prekė Lietuvoje yra bananai. Tai rodo lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ pardavimų statistika. Šio prekybos tinklo parduotuvėse vien pernai iš viso parduota daugiau nei 15 tūkst. tonų bananų. Nepalaužiamą šio vaisiaus populiarumą, anot „Maximos“ atstovų, galėjo lemti tiek visiems prieinama kaina, tiek istorinės aplinkybės, kuomet sovietmečiu teko susidurti su bananų deficitu. Savo ruožtu istorikai pasakoja – buvo metas, kada bananai į Lietuvą atkeliaudavo kaip kontrabandinė prekė.
Neabejingi iki šiol
42 tonos bananų – tiek vidutiniškai per dieną šių vaisių parduodama prekybos tinklo „Maxima“ parduotuvėse. Todėl nenuostabu, jog bananai šalyje įsitvirtino populiariausių prekių sąrašo viršūnėje ir tvirtai laikosi savo pozicijos. Tam, „Maximos“ komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorės Ernestos Dapkienės teigimu, yra keletas priežasčių.
„Jau daugelį metų perkamiausia prekė yra bananai, kurie atsiduria praktiškai kiekvieno pirkėjo krepšelyje. Šio vaisiaus populiarumą galėjo nulemti ne tik visiems prieinama kaina, bet ir istorinės aplinkybės. Nesunku prisiminti laikus, kai bananai Lietuvoje buvo didžiulis deficitas, ir nors šiandien šių vaisių trūkumo nėra, lietuviai jiems išlieka neabejingi“, – sako E. Dapkienė.
Šiandien šviežių, sunokusių bananų galima rasti kiekvienoje parduotuvėje. Anot E. Dapkienės, nuolatos mėgautis šiais vaisiais leidžia platus tiekėjų tinklas. Bananai lietuviškas parduotuves dažniausiai pasiekia iš Ekvadoro, taip pat kartais iš Dramblio Kaulo Kranto, Kolumbijos, Martinikos ir Kosta Rikos. Tai, anot pašnekovės, leidžia prekybos tinkluose užtikrinti aukščiausią šių vaisių kokybę ir gerą kainą ištisus metus.
Tarpukario kontrabanda tapę egzotiniai vaisiai
Atgal į egzotiškų vaisių istoriją Lietuvoje žvelgiantis istorikas Algirdas Jakubčionis pasakoja, kad lietuvių prisiminimai apie bananus mena ne tik sovietmečio, bet ir šalies tarpukario laikus. Anot jo, kol Lietuvoje aukštesnio rango žmonės mėgavosi egzotiniais vaisiais, likusieji lietuviai juos gabendavo kontrabanda per valstybės sienas.
„Smetonos laikmečiu iš Vokietijos ir Lenkijos į Lietuvą kontrabanda atkeliaudavo tokie vaisiai kaip vynuogės, citrusiniai vaisiai ir bananai. Tai stipriai paskatino tuometinės valdžios raginimai lietuvius vartoti ne egzotinius, o lietuviškus vaisius. Galiausiai tai atsiliepė ir įsivežamų produktų muito mokesčiams, pavertusiems bananus ir kitus vaisius prabangos preke – tuo metu vienas kilogramas bananų, abrikosų arba vynuogių kainavo nuo 4 litų. Nors iš pirmo žvilgsnio tokia suma šiandien gali pasirodyti juokinga, visgi tuomet daugumai lietuvių tai tapo dideliu barjeru egzotiškų vaisių įsigijimui“, – pasakoja A. Jakubčionis.
Jeigu Lietuvoje neauga apelsinai ir bananai, nėra reikalo juos valgyti – toks valdžios požiūris, anot istoriko, piktino lietuvius.
„Valdžia leisdavo lietuviams per sieną įsivežti porą vaisių savo reikmėms, tačiau praėjus ilgesniam laikui tautiečiai darėsi vis gudresni – jie pradėjo samdyti kitus žmones, dar kitaip vadinamus „nešikais“, jog šie parneštų bananų ir apelsinų, kurie vėliau būdavo parduodami. Tai pastebėję muitininkai sugalvojo žymėti vaisius, įpjaunant jų žieveles, tačiau net ir tuomet žmonės tai panaudojo savo naudai – norint be papildomo muito mokesčio parsinešti vaisių į savo namus, jie pradėjo savarankiškai „sugadinti“ jų prekinę išvaizdą žievelių įpjovimais“, – pasakoja istorikas.
Bananai, kurių niekas nedėdavo ant vaišių stalo
Lygindamas egzotinių vaisių istoriją Lietuvos tarpukario ir sovietmečio laikotarpiais, istorikas dalijasi pagrindiniu skirtumu – jeigu Smetonos laikais žmonės turėjo galimybę įsivežti į Lietuvą bananų ir kitų egzotinių vaisių, sovietmečiu buvo pajustas visiškas šių vaisių deficitas.
„Šie du laikmečiai egzotiniams vaisiams, ypatingai apelsinams ir bananams, suteikė dar didesnę reikšmę. Kadangi juos būdavo labai sudėtinga gauti, tarpukariu viena romantiškiausių vaikino dovanų merginai būdavo apelsinas. Tuo tarpu sovietmečiu dėl deficito niekas neskubėdavo ant vaišių stalo dėti bananų arba apelsinų – vietoje to, visi šiuos vaisius valgydavo pasislėpę namuose ir nenusiteikę jais dalintis su kitais“, – šypsosi A. Jakubčionis.
Jei vis tik pavykdavo bananų įsigyti parduotuvėse, žmonės namo juos parsinešdavo žalius, dar neprinokusius. Anot A. Jakubčionio, dažnai trūkdavo žinių, ką daryti su šio vaisiaus žievele, o taip pat iš girdėtų kalbų žmonės suskubdavo bananus nokinti ant radiatoriaus ar saulėtos palangės.
„Tad nors šiandien parduotuvių lentynose jaunajai kartai bananai, apelsinai ar kiti egzotiniai vaisiai atrodo kaip įprasta prekė, nereikėtų stebėtis, kad vyresnės kartos žmonės iki šiol į šiuos vaisius žiūri kaip į prabangos prekę. Visgi nei tarpukaris, nei sovietmetis nebuvo dosnūs lietuviams. Smagu, jog dabartinės galimybės leidžia nevaržomai mėgautis jau ir jaunosios pirkėjų kartos pamiltais bananais ir kitais egzotiniais vaisiais“, – teigia istorikas A. Jakubčionis.
