Vilnietė Rūta iki pirmųjų simptomų gyveno aktyviai ir nesiskundė savo sveikata, todėl pradėję varginti negalavimai iš pradžių neatrodė susiję su rimta liga. Vis dėlto kelis mėnesius trukusi blogėjanti savijauta ir atsakymų neatskleidę tyrimai galiausiai baigėsi diagnoze, kuri ją itin sukrėtė. Tik atlikus išsamesnius tyrimus paaiškėjo, kad bendriniai simptomai slėpė pažengusią lėtinę inkstų ligą.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Dializių skyriaus vedėjas, gydytojas nefrologas doc. Laurynas Rimševičius teigia, kad pacientai dažnai nejaučia aiškių simptomų, o atsirandantys požymiai, tokie kaip nuovargis ar bendras silpnumas, retai iš karto siejami su inkstų funkcijos sutrikimais.
„Dėl šios priežasties liga gali būti diagnozuojama pavėluotai. Kai inkstų pažeidimas jau pažengęs, gydymo galimybės tampa ribotesnės“, – sako L. Rimševičius.
Šią tendenciją iliustruoja Rūtos Dobravolskienės, pacientės, Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ narės, istorija. Iki ligos pradžios ji gyveno aktyviai, laikėsi sveikos gyvensenos principų ir neturėjo jokių reikšmingų sveikatos nusiskundimų.
„Iki tol neturėjau jokių sveikatos problemų. Staiga pradėjo kilti kraujospūdis, o vaistai neveikė. Vėliau atsirado silpnumas, dažnas šlapinimasis, šlapimas tapo putojantis“, – pasakoja pacientė.
Nespecifiniai simptomai ir uždelsta diagnostika
Anot gydytojo nefrologo, inkstų ligos pradžioje pasireiškiantys simptomai dažnai būna bendriniai ir lengvai paaiškinami kitomis priežastimis. Nuovargis, sumažėjęs darbingumas, apetito pokyčiai ar odos sausumas siejami su stresu, pervargimu, kitais sveikatos sutrikimais, todėl tiek pacientai, tiek gydytojai ne visada iš karto įtaria inkstų funkcijos pažeidimą.
Rūtos atveju vienas iš pirmųjų simptomų buvo staiga atsiradęs aukštas kraujospūdis. Iš pradžių jis buvo vertinamas kaip atskira problema, tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad tai gali būti susiję su rimta diagnoze.
„Nepaisant paskirto gydymo, kraujospūdis išliko aukštas, o savijauta blogėjo – atsirado silpnumas, sunkėjo judėjimas, kasdienės veiklos tapo vis sudėtingesnės. Paskirti vaistai neveikė, juos keitė kelis kartus, bet niekas nesikeitė. Todėl pati pradėjau ieškoti informacijos ir pamačiau, kad man nėra atliktas kreatinino tyrimas, nors jis parodo inkstų funkciją“, – pasakoja Rūta.
Gydytojas pažymi, kad tokiais atvejais svarbu neapsiriboti simptominiu gydymu. Jei kraujospūdis išlieka aukštas ir nesireguliuoja net vartojant kelis skirtingus vaistus, būtina ieškoti priežasties ir atlikti išsamesnius tyrimus, įvertinant inkstų funkciją.
„Papildomi simptomai, tokie kaip putojantis šlapimas ar dažnesnis šlapinimasis, taip pat gali rodyti inkstų funkcijos sutrikimus. Putojimas stebimas, kai į šlapimą patenka daug baltymo, tai gali rodyti inkstų filtracinės membranos pažeidimą“, – teigia L. Rimševičius.
Diagnozė ir jos reikšmė ligos eigai
Po kelių mėnesių trunkančios simptomų paieškos pacientė pati paprašė savo šeimos gydytojos atlikti išsamesnį kraujo tyrimą. Rezultatai parodė padidėjusį kreatinino rodiklį ir reikšmingai sumažėjusį hemoglobino kiekį, dėl kurio Rūtai buvo skubiai išrašytas siuntimas į ligoninę.
„Kai pagaliau patekau į ligoninę, viskas vyko labai greitai. Mane paguldė, atliko tyrimus ir paaiškėjo, kad sergu daugine mieloma – kraujo vėžio forma, pažeidžiančia kaulų čiulpuose esančias plazmines ląsteles“, – pasakoja ji.
Pasak gydytojo nefrologo, sisteminės ir onkologinės ligos gana dažnai pasireiškia inkstų veiklos sutrikimu. Dauginės mielomos atveju patologiniai baltymai kaupiasi inkstuose, pažeidžia jų struktūrą, todėl inkstų funkcija gali sutrikti dar ankstyvose ligos stadijose. Inkstus gali pažeisti ne tik dauginė mieloma, bet ir kitos ligos, pavyzdžiui, sisteminė raudonoji vilkligė, amiloidozė, įvairūs vaskulitai.
„Didelę reikšmę turi laikas – jei inkstų pažeidimas nustatomas per vėlai, audiniuose vyksta negrįžtami pokyčiai ir organo funkcija nebeatsistato. Tokiais atvejais pacientui tenka taikyti pakaitinę inkstų terapiją, pavyzdžiui, dializę“, – sako L. Rimševičius.
Gyvenant su liga tenka prisitaikyti
Šiandien Rūtos kasdienybė yra susijusi su reguliariu gydymu – jai atliekamos dializės ir taikomas palaikomasis gydymas. Nepaisant to, ji sako, kad gyvenimo kokybė gali būti išlaikoma, jei žmogus išmoksta prisitaikyti prie naujų sąlygų.
„Aš gyvenu pilnavertį gyvenimą – dirbu, keliauju, einu į renginius. Reikia išmokti gyventi su liga, o ne kovoti su ja“, – sako ji.
Pasak gydytojo, šiuolaikinė medicina leidžia pacientams išlikti aktyviems ir tęsti įprastą veiklą. Dializės metodai ir gydymo organizavimas parenkami individualiai, atsižvelgiant į paciento būklę ir gyvenimo būdą, o bendradarbiavimas su kitais specialistais padeda užtikrinti geresnę savijautą.
Pacientė išskiria ir kitą svarbų aspektą – gyvenimo būdo pokyčius. Jai teko išmokti kontroliuoti skysčių vartojimą, keisti mitybą ir atidžiau stebėti organizmo būklę. Tokie pokyčiai reikalauja laiko ir pastangų, tačiau ilgainiui tampa kasdienybės dalimi.
Ankstyva diagnostika gali pakeisti ligos eigą
Rimševičius pabrėžia, kad pradinė inkstų ligų diagnostika nėra sudėtinga – pakanka paprastų kraujo ir šlapimo (albumino ir kreatinino santykio nustatymo) tyrimų, kurie leidžia įvertinti inkstų funkciją ir pastebėti pirmuosius pakitimus.
„Ypatingą dėmesį savo sveikatai turėtų skirti rizikos grupėse esantys žmonės – sergantys širdies ir kraujagyslių ligomis, cukriniu diabetu, nutukimu, turintys padidėjusį kraujospūdį ar esantys >60 m. amžiaus. Reguliarūs tyrimai yra ypač svarbūs, nes ankstyvoje stadijoje nustatyta liga gali būti kontroliuojama ir jos progresavimas gali būti sulėtintas. Tuo tarpu uždelsta diagnostika dažnai lemia negrįžtamus pokyčius ir ilgalaikį gydymą“, – sako L. Rimševičius.
Pasak gydytojo, svarbus ir pacientų vaidmuo – domėjimasis savo sveikata, rizikos įsivertinimas ir aktyvus bendradarbiavimas su gydytojais gali turėti lemiamą reikšmę ligos eigai.
„Svarbiausia reaguoti į organizmo siunčiamus signalus ir ieškoti atsakymų. Reikia nenuleisti rankų, domėtis, tikrinti informaciją ir gyventi“, – apibendrina Rūta.
