Neužmirštamas Neries regioninio parko žavesys

Išskirtinė vieta

Neries regioninis parkas – tai vienas iš 30-ies regioninių parkų Lietuvoje. Tačiau jis – ypatingas . Šiame 1992 m. įsteigtame parke saugomas paskutiniojo ledyno sustumtų aukštumų kraštovaizdis, kertamas Neries – antros pagal dydį Lietuvos upės. Verždamasi per aukštumas,čia Neris padaro pačias didžiausias ir gražiausias kilpas per visą savo 510 km ilgį. Nuo aukštų upės kalvų ir skardžių atsiveria tokios tolumos! Tiesiog būni tu, Neris ir tave supantys miškai.

O dar čia rasite – Neries skardžius su nuo jų atsiveriančiomis miškingomis upės slėnio panoramomis, Dūkštų ir Karmazinų atodangas, Ausiutiškių ir Airėnų konglomeratus, mitologinius akmenis bei jų grupes. Sovietinės melioracijos nesugadintus mažuosius upės intakus – Dūkštą, Saidę, Bražuolę, Čekonę, Airupę. Jie kaip lapo gyslos išraižo Neries slėnį, sukurdami tapybišką kalvų ir nuokalnių peizažą.

Kultūros paveldas

Tarp Vilniaus ir Kernavės nusidriekusioje Neries regioninio parko teritorijoje glūdi gilūs krašto istorijos klodai. Jau XI–X tūkstm. pr. Kr., kai nuslinkus ledynams atšilo klimatas, į panerius atklydo pirmieji žmonės – klajokliai elnių medžiotojai. Gerėjant gamtinėms sąlygoms gyventojų daugėjo. Dabartinėje parko teritorijoje aptinkama nemažai III–II tūkstm. pr. Kr. datuojamų titnago ir akmens dirbinių.

Pilkapynai
Maždaug V–VI a., Europoje baigiantis tautų kraustymuisi, Neries vidurupyje suklestėjo Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Būdingiausi šios kultūros žmonių palikti paminklai – pilkapiai. Tai laidojimo vieta su sampilu, apjuosta akmenų vainikais arba grioviais. Manoma, kad juose buvo laidojami vienos šeimos nariai. Pilkapiai paprastai būdavo pilami netoli gyvenviečių, grupėmis, kurios sudarydavo pilkapynus – tam tikros bendruomenės kapines. Archeologai XX a. tirdami Neries regioninio parko teritorijoje esančius pilkapius aptiko tik degintinių kapų. Prie jų randamos įkapės taip pat surinktos iš laidotuvių laužo. Sampiluose, be seniausio – centrinio – kapo, randama nuo kelių iki keliolikos kapų. Pilkapių sampilai įvairaus dydžio: 8–12 m skersmens, 1–2 m aukščio. Kai kurie pilkapiai išsiskiria savo dydžiu. Manoma, kad juose palaidoti gentinės diduomenės atstovai. Aptinkama ir žirgams skirtų pilkapių.

Vyro įkapės iš Popų-Vingelių pilkapyno. VI-VII a.

Piliakalniai
Piliakalniai – tai natūraliai susiformavusios kalvos bei krantų iškyšuliai su žmogaus rankomis įrengtais gynybiniais įtvirtinimais. Lietuvoje priskaičiuojama beveik 1000 piliakalnių. Pirmieji piliakalniai baltų teritorijose atsirado dar II – I tūkstantmečių prieš Kristų sandūroje. Pirmaisiais mūsų eros amžiais piliakalniai paplinta visoje Lietuvos teritorijoje. Piliakalniuose pradėta įrenginėti gynybinius įtvirtinimus.
Parko teritorijoje žinomi 8 piliakalniai, supilti skirtingais laikotarpiais. Jie visi yra prie Neries arba kiek toliau nuo jos, prie mažesnių upelių. Archeologų tirtas tik Bradeliškių piliakalnis, įrengtas II tūkstm. pr. Kr. antrojoje pusėje ir naudotas iki XIV a. Galingais įtvirtinimais išsiskiria Stirnių piliakalnis, spėjama, įrengtas I tūkstm. viduryje.

Bradeliškių piliakalnis iš paukščio skrydžio

Mitologiniai akmenys

Akmenys sudaro gausiausią mitologinių objektų grupę. Iš viso parko teritorijoje priskaičiuojama virš 30 akmenų ar jų grupių, susijusių su mūsų protėvių mitologiniais vaizdiniais. Dažniausiai tai akmenys gulintys Neries vagoje ar netoli jos. Pasak padavimų, kai kurie jų – tai užkeikti žmonės, dėl vienokių ar kitokių priežasčių „užstrigę“ pereinant iš vienos erdvės į kitą. Suakmenėjusiais žmonėmis laikomi Valų Prakeiktų vestuvių, Verkšionių ir Grabijolų Užkeiktų vestuvių, Naujosios Rėvos ir Grabijolų Trijų brolių, Aliejininko, Elkos akmenys Neries vagoje.
Daug Neries vagoje gyvūnų vardais vadinamų akmenų: Gaidelis (Petušok, Bieliūnai), Avis (Ovečka, aukščiau Valų), Jautis (Vol, Valai), Dvylas (Dzvyl, Valai), Bulius (Byk, Saidžiai), Kiaulė su Paršiukais (žemiau Naujosios Rėvos), Karvutė (Krovka, Apskrita), Tilvikas (Cilvik, Karmazinai), Šunelis (Sobačka, Karmazinai), Kumelaitė (Kobylka, aukščiau Grabijolų), Avinas (Baran, Semeniškiai). Istorijos šaltiniai liudija, jog akmenų, esančių upėse, vardai yra paveldėti iš gilios senovės. Baltų dievai ir deivės ne tik savo palydoje turėjo tam tikrus gyvulius, žvėris ir paukščius, bet ir patys galėjo reikštis minėtais pavidalais. Atskirą grupę sudaro vadinamieji pėduoti akmenys, kuriuose pėdas paliko mitinės būtybės ar dievai.
Maršrutas Nerimi tarp Vilniaus ir Kernavės

Verkšionių Užkeiktų vestuvių akmenys