Audris Narbutas
Prisimenu mokyklos laikus, kai mano senelis, kurio politinė pasaulėžiūra faktiškai visada skirdavosi nuo maniškės kalbėdavo, jog vieną gražią dieną kapitalizmas žlugs ir vietoje jo iškils kažkas naujo. Nesu toks tikras grynojo kapitalizmo, jeigu toks išvis egzistuoja, kritikas, juo labiau nesu laisvosios rinkos priešas, veikiau atvirkščiai, tačiau jaučiu, kad dabar Lietuvoje ir pasaulyje vykstantys procesai pradedant JAV prezidento rinkimų kampanija, kurioje šėlsta Donald Trump bei įdomiai šmėkštelėjo Bernie Sanders ir baigiant didžiuliu akademiniu kairiosios minties judėjimu, kurio epicentre stovi tokios figūros kaip „trumpiškai“ mužikiškų elgesio manierų filosofas Slavoj Žižek yra didesnio peizažo dalis. Pridėkime pasaulines ekonomines krizes, kurios neretai sietinos ne tik su natūraliais ekonominiais procesais, bet ir dar natūralesniu, tačiau nuo to nė kiek ne mažiau smerktinu žmogaus goduliu ir turėsime gerai suplaktą probleminį kokteilį, kurio potenciali vyšnia, anot vieno įspūdingiausių mūsų laikų investuotojų George Soros, yra artėjanti nauja ekonominė krizė. 
Pamirštieji hipiai, Engelsas, partijos ir Donald Trump
Šis sąrašas ir šiaip jau panašus į kvailą ir žioplą eklektiką atrodo dar keistesnis, kai prie hipių pridedamas žodelis pamirštieji. Šiaip hipių judėjimus Vakaruose ir SSRS, paremtus seksualine revoliucija, sistemos keitimu ir priekaištais dėl karo vadinti pamirštais būtų neteisėta, tačiau egzistuoja ir tam tikra jų istorijos dalis, kuri vis prasprūsta pro intelektualų akis.
Tai dalies hipių aristokratiškos šaknys ir įsitikinimai, kad dėl karo nemaža dalimi kalta būtent aristokratija. Sklindant tokioms kalboms ir pasaulėžiūrai aristokratijai buvo suduotas gal netgi didesnis smūgis nei per tragišką 1789 m. Prancūzijos revoliuciją, puikiai aprašytą filosofo Edmund Burke veikale „Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją“.
Frydrichas Engelsas kaip kapitalizmo kritikas irgi buvo stiprus būtent todėl, kad buvo pramonininkas ir priklausė taip smarkiai kritikuojamai buržuazinei klasei, tas pats galioja ir įvairioms Lietuvos partijoms, kai buvę jų nariai pasitraukia ir puola jas kritikuoti. Labiausiai dėl šios sistemos nukentėję yra konservatoriai. Per trumpą nepriklausomybės istorija TS-LKD buvo puolama Gedimino Vagnoriaus, Rolando Pakso, Naglio Puteikio. Visas šias skirtingas epochas ir asmenybes jungia ta pati gija. Kai atsiskiri nuo organizacijos ar sistemos ir tampi jos kritiku, žmonės galvoja, kad žinai šimtus ydų ir nebegalėjai apsikęsti neteisybės. Paskui tave seka atsivertimo ir ekspertinių žinių aura. Todėl šiandien Lietuvos valstybingumui kartais gali būti pavojingesni kai kurie buvę Nepriklausomybės akto signatarai nei Rusijos žvalgybos institucijos. Mat pastarieji iškart yra pateisinami istorijos, o klausimai apie jų dabartinį elgesį ir to priežastis gali likti diskusijų paraštėse.
Lygiai tokiomis pat savybėmis pasižymi ir sėkmingai rinkimuose dalyvaujantis bei valdančiąją klasę kritikuojantis Donald Trump. Jo vardas jau tapęs prieštarų sinonimu, šioje vietoje pranokstamas netgi mūsų premjeras, bet vienas dalykas lieka nuoseklus. Kitų kandidatų kritikavimas, kad šie yra remiami Volstryto verslininkų lėšomis ir dėl to negali patys priimti sprendimų yra Trumpo filosofijos esmė. Tą patį galime regėti pažvelgę ir į buvusį pagrindinį Hillary Clinton konkurentą Bernie Sanders. Sąmoningai ar ne, bet šie prezidento rinkimai yra ir tam tikra kapitalistinės sistemos kritika. Kritika ne kažkur Trečiajame pasaulyje, o JAV, turinčiose senas kapitalistines tradicijas. Tai liudija ir faktas, kad šių kandidatų labiausiai paveikiama auditorija yra žmonės, laikantys save nuskriaustaisiais, bet nereikia apsigauti. Jie nenori komunistinės sistemos, kurioje visa nuosavybė yra valstybės, jie visi tenori būti turtingi. Kartu šie žmonės nori peržvelgti ir savo poziciją turtingųjų atžvilgiu, o pastarieji juk tokiais tapo dėl kapitalizmo, o dar tiksliau politinio sprendimo, leidusio formuotis esamai sistemai.
Augantis kairysis judėjimas
Nors JAV prezidento rinkimuose galime pamatyti tam tikrų nuostatų, kurios kvestionuoja kapitalizmą, tačiau vadinti tai sąmoninga kova būtų absurdas ir visiška nesąmonė. Tam tikri kandidatų populiarumo niuansai būtų pernelyg sureikšminami, jei teigtume, kad jie sugriaus sistema. Vis dėlto lygiagrečiai galime stebėti didžiulį akademinį judėjimą. Vienas iš aršiausių kapitalizmo kritikų yra šimtus tūkstančių peržiūrų „Youtube“ portale surenkantis filosofas Slavoj Zizek, gali būti vadinamas tikra super žvaigžde. Jo kritika yra nuosekli, surenkanti masines auditorijas ir visiškai necenzūruota. Cenzūros vaidmens neatlieka nei išorinės institucijos, nei vidinis noras elgtis padoriau.
Galbūt čia ir filosofo populiarumo priežastis. Sunku nepastebėti stabilaus viešosios erdvės vulgarėjimo ir Lietuvoje.Norint surinkti daugiau paspaudimų ir skaitytojų dėmesio dažnai užtenka pasiųsti žmogų n***ui ir tavo populiarumas augs.
Taigi problemos yra ganėtinai gilios ir mes vis aiškiau regėsime jų pasekmes mūsų visų gyvenimams. Apie tai kalbėsime šio straipsnio antroje dalyje.
