Likimas vienam iš 1863–1864 metų sukilimo vadų Zigmantui Sierakauskui ir jo mylimai žmonai Apolonijai skyrė vos devynis bendro gyvenimo mėnesius. „Tai buvo trumpa, bet labai tikra ir persmelkianti meilė“, – neabejoja rašytoja Gina Viliūnė, poros istoriją papasakojusi naujausiame savo romane „Apolonija“.
„Apolonija“ – devintasis G. Viliūnės romanas ir tryliktoji autorės knyga. Rašytoja jau daug metų domisi gimtojo Vilniaus ir Lietuvos istorija, veda ekskursijas ir rašo straipsnius. Romaną išleido leidykla „Alma littera“.
Kartu – vos devynis mėnesius
Z. Sierakauskas ir Apolonija susitiko 1861 metų vasarą Vilniuje. Ji anuomet – dvidešimt trejų, graži ir geidžiama, tačiau svajojanti ne apie meilę, o apie tėvynės laisvę. Jis – rusų armijos kapitonas, trisdešimt penkerių, gyvenantis būsimo sukilimo idėja. Trys trumpi susitikimai, šiek tiek laiškų – ir po metų buvo atšoktos vestuvės.
1863-iųjų balandį Zigmantas paliko besilaukiančią žmoną ir išėjo į Kauno gubernijos miškus vadovauti sukilėlių būriams. Po mėnesio Apoloniją pasiekė žinia: mūšis pralaimėtas, Zigmantas sužeistas, suimtas, įkalintas.
Generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu Z. Sierakauskas buvo pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Tų pačių metų rudenį besilaukianti ir serganti Apolonija ištremta į Rusiją, kur prasidėjo jos, sukilimo vado našlės, netekčių, skausmo, vilties ir nuoširdaus darbo tėvynės labui kupinas kelias.
Sukilimas – moters akimis
Tai – trumpa Zigmanto ir Apolonijos meilės istorija, kurią galima rasti įvairiuose istoriniuose šaltiniuose. Istorinių romanų autorė G. Viliūnė ją atrado rašydama straipsnį žurnalui. „Pagalvojau, gera tema knygai, – ji pasakoja, – maniau, rašysiu apie 1863 metų sukilimą, o jo fone pavaizduosiu Sierakauskų meilę. Medžiagos buvo daug, liudijimai skyrėsi, niekaip negalėjau rasti tinkamos formos. Galiausiai nusprendžiau rašyti apie moteris sukilime, apie sukilimo vado žmoną Apoloniją, kuri viską matė savo akimis. Paaiškėjo, kad mudvi esame gimusios tą pačią dieną – sausio 19-ąją, tai buvo tarsi ženklas, viską sustatęs į savo vietas. O tada iš Dangaus pradėjo kristi dovanos – buvo atrasti ir identifikuoti Z. Sierakausko palaikai, lietuvių kalba išleisti Apolonijos prisiminimai. Neliko nieko kito, tik naudotis šiomis dovanomis ir semti žinias.“
Z. Sierakausko palaikus identifikuoti padėjo vestuvinis žiedas, ant kurio buvo išgraviruoti Zigmanto ir Apolonijos vardai. „Tai tikros, kadaise gyvenusios ir mylėjusios asmenybės, knygoje to liudijimu tapo originalūs Zigmanto laiškai, kuriuos į lietuvių kalbą išvertė istorikė
Tamara Bairašauskaitė. Įterpiau juos, norėdama parodyti, kokia stipri ir tikra buvo poros meilė, šiandien galvoju, galbūt jie taps vertingiausia knygos dalimi“, – sako G. Viliūnė ir priduria savo knygos heroję gerai suprantanti. Amžininkai pasakoja, kad Apolonija buvo gana uždaras žmogus, labai stipri, išdidi moteris. Rodos, gimusi puoštis perlais, vaikščioti persiškais kilimais, o ne patirti tremties kelią.
Pradėjusi rašyti romaną, knygos autorė žinojo, kad jos herojei teks ištverti netekties skausmą, – Apolonijos dukrelė mirė ant mamos rankų. „Pati tokio jausmo nesu patyrusi, vis abejojau, ar man pavyks įtikinamai parašyti tą vietą, įsijaučiau taip, kad pati pradėjau sapnuoti Apolonijos sapną, kuriame miršta jos dukrelė. Supratau, kad privalau nuo temos šiek tiek atsitraukti“, – pasakoja rašytoja, romane pamėginusi suprasti moterį, kurios santuoka trunka devynis mėnesius ir kuri privalo susitaikyti su tuo, kad nebėra su kuo kurti ateities.
Tokia meilė – tik vieną kartą
Be jokios abejonės, rašytoja Apolonijai romane kitą vyrą juk galėjo surasti. Ir buvo suradusi, tačiau jos herojė pasirinko likti viena. „Kai kartą pamilsti, silpnesniu meilės jausmu tenkintis nebenori, o tą patį vargu ar kada pajusi. Anksti ir tragiškai miręs vyras Apolonijos buvo sudievintas, kažin ar atsirastų per gyvenimą toks, kuris jį nurungtų“, – knygos pristatyme Vilniaus knygų mugėje kalbėjo G. Viliūnė.
XIX amžiaus pradžioje jos knygos herojė pasirinko būti savarankiška. Toks sprendimas ano meto visuomenėje nebuvo įprastas, – moterys būdavo globojamos, jei ne vyro, tai tėvo ar brolio. Tačiau Apolonija nuo vaikystės buvo kitokia – kad ir užaugusi dešimties vaikų šeimoje, turėjo galimybę mokytis, vėliau jai tai leido įsitraukti į visuomeninius reikalus. „Ji norėjo būti naudinga pasauliui, šiandien mes ne visi keliame tokius klausimus, kokius kėlė Apolonija ir jos sesuo Ksavera“, – apie knygos aktualumą šiandien kalba G. Viliūnė.
Rašytoja neabejoja, kad netgi greitai numalšintas 1863 metų sukilimas turėjo prasmę, – kiekvienas istorinis įvykis turi, jis veikia kitus įvykius ir žmones. „Turime suprasti ir žinoti, kad mūsų šalies laisvė, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, kainavo labai labai daug, negalima to pamiršti ir nuvertinti“, – teigia istorinio romano „Apolonija“ autorė.
Siūlome paskaityti Ginos Viliūnės romano „Apolonija“ ištrauką.
Senovinės nuotraukos perfotografuotos iš Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistos Tamaros Bairašauskaitės ir Jolantos Sikorskos-Kuleszos parengtos knygos „Apolonija Dalevskytė-Sierakauskienė. Atsiminimai“.
