Naujoje savo knygoje „Viskas yra sukru*ta. Knyga apie viltį“ Markas Mansonas nukreipia žvilgsnį į visame pasaulyje nesibaigiančias negandas. 2017 m. išleista leidyklos Liūtai ne avys (ankstesnis pavadinimas Forsmart) išleista Marko Mansono knyga „Subtilus menas nekru*ti sau (ir kitiems) proto“ puikiai atskleidė nuolatinį tyliai kuždantį nerimą, persmelkusį modernųjį gyvenimą. Autorius parodė, kad įnirtingos laimės paieškos tik daro mus nelaimingesnius. O žodžiai „subtilus menas“ knygos pavadinime išties drąsus iššūkis: įvardyti savo problemą; sukonkretinti, surasti ir susitelkti į skausmą, kurį reikia ištverti. Rezultatas? Visame pasaulyje nupirkta milijonai jos egzempliorių, knyga tapo tarptautiniu reiškiniu ir penkiolikoje šalių atsidūrė pirmoje vietoje perkamiausių knygų sąraše.
Skelbiame ištrauką iš naujosios Marko Mansono knygos „Viskas yra sukru*ta. Knyga apie viltį“:
***
Gyvename įdomiu laikmečiu, materialiai, be abejo, viskas geriau nei kada nors anksčiau, tačiau atrodo, lyg visi kraustytumėmės iš galvos, įsivaizduodami pasaulį kaip vieną didžiulį klozetą, kuriame tuoj bus nuleistas vanduo. Iracionalus beviltiškumo jausmo užkratas plinta turtingose, išsivysčiusiose šalyse. Toks yra pažangos paradoksas: kuo geriau gyvename, tuo stipriau jaučiame nerimą ir neviltį.
Pastaraisiais metais tokie rašytojai kaip Stivenas Pinkeris (Steven Pinker) ir Hansas Roslingas pagrindė, kad mes klystame jausdamiesi taip pesimistiškai, kad iš tiesų gyvename geriau nei bet kada anksčiau ir kad greičiausiai viskas dar pagerės. Jie abu parašė dideles sunkias knygas su daug lentelių ir diagramų, kurios prasideda viename kampe ir visada kažkodėl baigiasi kitame. Abu smulkiai paaiškino tendencijas ir neteisingas prielaidas, kurias darome ir kurios verčia jaustis taip, tarsi viskas būtų daug blogiau, nei yra iš tikrųjų. Pažanga, anot jų, nuolat nepaliaujamai vyko per visą moderniąją istoriją. Žmonės dabar labiau išsilavinę ir raštingesni nei kada nors anksčiau. Polinkis smurtauti mažėjo dešimtmečiais, gal ir šimtmečiais. Rasizmo, seksizmo, diskriminacijos ir smurto prieš moteris apraiškos yra mažiausios per visą rašytinę istoriją. Turime daugiau teisių nei bet kada. Pusė planetos turi prieigą prie interneto. Ypač didelio skurdo, vertinant pasaulio mastu, yra nedaug. Karai mažesni ir retesni nei bet kuriuo kitu rašytinės istorijos laikotarpiu. Vaikai miršta ne taip dažnai, o žmonės gyvena ilgiau. Gerovės daugiau nei bet kada anksčiau. Pasak jų, išgydėme krūvą ligų ir pan.
Ir jie teisūs. Svarbu žinoti šiuos faktus. Bet skaityti šias knygas – tarsi klausytis seno dėdės Lario plepalų, kaip viskas buvo blogai, kai jis buvo tavo amžiaus. Net jei jis ir teisus, tai nebūtinai paskatins tave jaustis bent kiek geriau susidūrus su savo problemomis.
Kad jau šiandien skelbiamos visos geros naujienos, pateiksiu šiek tiek kitokios stebinančios statistikos: nustatyta, kad per pastaruosius 80 metų JAV padaugėjo depresijos ir nerimo simptomų tarp jaunimo, o tarp suaugusiųjų – per pastaruosius 20 metų. Žmones ne tik vis dažniau kankina depresija, kiekvienoje kartoje ja pradeda sirgti vis jaunesni. Nuo 1985 m. vyrų ir moterų pasitenkinimo gyvenimu lygis mažėja. Taip iš dalies yra ir dėl to, kad per pastaruosius 30 metų kilo streso lygis. Narkotikų perdozavimo atvejų skaičius pasiekė visų laikų aukštumas, o opioidų epidemija siaučia didelėje dalyje JAV ir Kanados. Amerikiečiai jaučia vis didėjantį vienišumą ir socialinę atskirtį. Beveik pusė gyventojų dabar teigia besijaučiantys izoliuoti, palikti, vieniši. Išsivysčiusiame pasaulyje socialinis pasitikėjimas ne tik sumenkęs, bet ir toliau nyksta, todėl mažiau nei bet kada žmonių pasitiki valdžia, žiniasklaida ar vienas kitu. Kai XX a. 9-ajame dešimtmetyje tyrėjai pasiteiravo apklausos dalyvių, su keliais žmonėmis jie aptarė svarbius asmeninius reikalus per pastarąjį pusmetį, dažniausiai buvo atsakyta, kad su trimis, o 2006 m. – kad nei su vienu.
O ir aplinka yra visiškai sukrušta. Bepročiai arba turi prieigą prie branduolinių ginklų, arba yra tik per porą žingsnių nuo jų. Ekstremizmas pasaulyje toliau auga – visomis formomis, tiek kairėje, tiek dešinėje, tiek religinėse, tiek pasaulietinėse grupėse. Vis labiau populiarėja konspiracijos teorijų šalininkų, ginkluotų grupuočių, išlikimo ir ruošimosi išgyventi ekstremaliomis sąlygomis idėjos propaguotojų (pavyzdžiui, prasidėjus armagedonui) subkultūros, tai netgi tampa ribine vyraujančia kryptimi.
Iš esmės esame saugiausi ir turtingiausi žmonės pasaulio istorijoje, tačiau jaučiamės beviltiškiau nei kada nors anksčiau. Kuo labiau viskas gerėja, tuo beviltiškiau jaučiamės. Toks yra pažangos paradoksas. Ir galbūt tai galima apibendrinti vienu pritrenkiančiu faktu: kuo geriau ir saugiau gyvenama, tuo didesnė tikimybė nusižudyti.
Nepaneigsi, kad per pastaruosius kelis šimtmečius sveikatos, saugumo, materialinės gerovės pažanga buvo neįtikėtina. Bet tai praeities, o ne ateities statistika. O būtent čia, ateities vizijose, būtina atrasti viltį.
Nes viltis pagrįsta ne statistika. Vilčiai nerūpi su šaunamaisiais ginklais susijusių ar dėl eismo įvykių ištinkančių mirčių mažėjimo tendencija. Jai nerūpi, kad praėjusiais metais nesudužo nei vienas komercinis lėktuvas arba kad raštingumas pasiekė visų laikų aukštumas Mongolijoje (na, nebent tu esi mongolas).
Vilčiai nerūpi jau išspręstos problemos. Vilčiai rūpi tik tos problemos, kurias dar reikia spręsti. Nes kuo geresnis tampa pasaulis, tuo daugiau turime ką prarasti. O kuo daugiau turime ką prarasti, tuo mažiau jaučiamės galį tikėtis.
Reikia trijų dalykų, kad sukurtume ir išlaikytume viltį: kontrolės jausmo, tikėjimo kokia nors vertybe ir bendruomenės. Kontrolė reiškia, kad jaučiamės galintys kontroliuoti savo gyvenimą ir paveikti likimą. Vertybės reiškia, kad randame ką nors pakankamai svarbaus, dėl ko verta dirbti, ką nors geresnio, ko verta siekti. O bendruomenė reiškia, kad esame dalis grupės, kuri vertina tą patį, ką ir mes, ir to siekia. Neturėdami bendruomenės, jaučiamės izoliuoti, ir mūsų vertybės tampa bereikšmės. Be vertybių nieko neverta siekti. Praraskite vieną iš šių trijų dalykų ir prarasite likusius. Praraskite vieną iš šių trijų ir prarasite viltį.
Kad suprastume, kodėl šiandien kenčiame vilties krizę, reikia suprasti vilties mechanizmą, kaip ji sukuriama ir išlaikoma. Kituose skyriuose bus papasakota, kaip formuojame šias tris savo gyvenimo sritis: kontrolės jausmą (2 skyrius), vertybes (3 skyrius) ir bendruomenes (4 skyrius).
Tada grįšime prie pradinio klausimo: kas vyksta pasaulyje, kad jis mus verčia jaustis blogiau, nors viskas nuolat gerėja?
Atsakymas gali Jus nustebinti.
