„Žalgirio“ trečiuoju naujoku iš užsienio tapęs ukrainietis Myroslavas Mazuras apie sostinės komandą gerų atsiliepimų gavo iš tėvynainių ir lietuvio, o Vilniuje liko sužavėtas palaikymu Ukrainai.
25 metų gynėjas šią savaitę praėjo medicininę apžiūrą ir artimiausiu metu ruošiasi prisijungti prie komandos treniruočių.
Futbolininkų iš Ukrainos „Žalgiryje“ nebuvo jau keliolika metų. M. Mazurui apsisprendimą persikelti į Vilnių gerokai palengvino pažįstamų rekomendacijos.
„Džiaugiuosi prisijungęs prie komandos. Apie Lietuvą, Vilnių ir „Žalgirį“ žinojau iš pažįstamų žaidėjų su kuriais žaidžiau anksčiau – (Lietuvoje rungtyniaujančių ukrainiečių) Jevheno Jefremovo ir Artemo Kovbasos. Jie sakė man, kad „Žalgiris” yra geras klubas, kad tai yra gera galimybė. Taip pat buvęs mano komandos draugas „Jagiellonia” klube buvo Fedoras Černychas. Kai paklausiau apie čempionatą Lietuvoje, jis sakė, jog „Žalgiris“ tikrai gera komanda. Dėl to ilgai negalvojau, iš karto pasikalbėjau su treneriu ir klubo vadove. Po pokalbio su jais liko geras įspūdis, kaip viskas profesionalu. Kai man atsiuntė kontraktą beveik negalvojau, iš karto sutikau“, – pasakojo žaidėjas.
Prieš pora metų jis buvo trumpai apsilankęs ir Lietuvoje kur svarstė papildyti vieną iš mūsų šalies klubų, tačiau tuomet pasuko kitu keliu. „Nedaug pamenu, bet taip, buvau Lietuvoje, tik kitame mieste. Tuomet nejaučiau pasitikėjimo ir nusprendžiau keliauti į kitą klubą, kur man pasirodė geriau.“
M. Mazuras įprastai žaidžia vidurio gynėjo pozicijoje, tačiau teigia pasižymintis ne tik gynybiniais sugebėjimais: „Esu tas kur nemėgstu kalbėti apie save, bet jei kas klausia apie stiprias vietas, sakyčiau, kad tai pirmasis perdavimas. Sakyčiau, kad vidurio gynėjams futbole tai vis svarbiau, kaip rasti kuo greičiau pereiti į puolimą. Tai mano stiprioji vieta. Taip pat žaidimas galva ir smūgiai. Paskutiniame klube įmušiau įvarčių po baudos smūgių.“
Paklaustas ko tikisi iš šio sezono, futbolininkas atsakė: „Žalgiris“ pernai liko antras, bet žinau, jog šis klubas visada nori būti pirmas. Noriu padėti komandai sugrįžti į pirmą vietą. Taip pat žaisti Europos turnyruose būtų labai įdomu. Tikiuosi viskas pavyks. Jei dirbsime sunkiai ir darysime tai ko treneris reikalauja – viskas įmanoma.“
Futbolininko karjerą M. Mazuras pradėjo penkerių metų mamos atvestas į gimtojo Kijyvo „Dynamo“ akademiją: „Iki 18-19 metų buvau ten, bet atėjo laikas atsisveikinti. Šiek tiek žaidžiau kitose Ukrainos komandose. Tačiau visuomet norėjau žaisti Europoje, tai buvo mano svajonė. Tačiau pirmiausia buvau išnuomotas į Moldovą. Bet galima sakyti kad tai nebuvo ta tikroji Europa, kurios norėjau. Po Moldovos radau komandą Švedijoje, vėliau buvau Lenkijoje, „Jagiellonia“ klube. Vėliau grįžau į Švediją, nes ten jaučiausi gerai.“
Paskutinė žaidėjo stotelė buvo Švedijos klubas „Östersund“, kur ukrainietis praleido du sezonus. Praėjusiais metais jis sulaukė komandos draugų įvertinimo – buvo išrinktas metų žaidėju.
„Ostersunde buvo nuostabūs fanai, jie palaikė mane ir mano šeimą. Jie žino, kas vyksta Ukrainoje ir visuomet sulaukiau palaikymo žinučių. Ten jaučiausi gerai. Dabar gavau žinučių iš „Žalgirio“ fanų, noriu už tai padėkoti, nes man tai daug reiškia“, – sakė M. Mazuras.
Šiaurinėje Švedijoje esantis Ostersundas turi kiek mažiau nei 50 tūkst. gyventojų, todėl kijyviečiui M. Mazurui priprasti buvo nelengva.
„Esu iš Kyjivo, sostinės, esu pripratęs būti dideliame mieste. Tačiau paskutiniu metu gyvenau nedideliame mieste Ostersunde. Dabar Grįšiu į didesnį miestą. Jaučiuosi čia tikrai gerai, – kalbėjo žaidėjas. – Iš anksto šiek tiek žinojau tik apie Vilnių, nes čia pora kartų lankėsi mano šeima, sakė kad tai gražus miestas. Prieš atvykdamas žiūrėjau vaizdus internete. Kai bus šilčiau su drauge eisiu apžiūrėti miestą. Kol kas žinau tik vieną žodį lietuviškai – ačiū.“
Lietuvos sostinėje ukrainietis iš karto pastebėjo tai, kas nudžiugino: „Atvykus į Vilnių man įspūdį paliko tai, jog čia daug Ukrainos vėliavų. Dabar kai tai sakau netgi susijaudinau. Mane tai tikrai sušildo. Iš daug lietuvių girdėjau apie jų paramą. Ne tik lietuvių, bet sutikau ir baltarusių, kurie emigravę iš savo šalies ir taip pat palaiko Ukrainą. Švedijoje taip pat jautėsi didelė parama.“
Futbolininkas paragino ir toliau remti itin sunkų laikotarpį išgyvenančią Ukrainą: „Manau, kad žmonės turbūt jau pradeda pamiršti kad dar šiuo metu vyksta karas. Kai jis prasidėjo, pirmą pusmetį visas pasaulis apie tai kalbėjo. Bet dabar, atrodo, žmonės priprato prie to. Norėjau pasakyti pasauliui kad karas nesibaigė, žmonės vis dar miršta.“
Nepaisant karo žaidėjo šeimos nariai liko Ukrainoje. Pasak M. Mazuro, artimųjų ilgesį jis stengiasi paversti papildoma motyvacija siekiant savo svajonės.
„Labai sunku, kai turi ten likusią šeimą. Jų labai pasiilgstu. Kartais labai sunku, šeimos nemačiau du metus. Dėl to liūdna. Bet tuo pačiu suprantu, kad jie manimi tiki, kad nori jog mano svajonės išsipildytų. Kas dieną einu į aikštę, į rungtynes ir galvoju ne apie save, o savo šeimą. Žinau, kad jie tiki manimi. Kai apie tai galvoju mane tai įkvepia. Tą ir noriu atnešti į Žalgirį. Didelę motyvaciją kiekvienoms rungtynėms. Nes tai labai svarbu. Tikiu, kad sugrįšime į pirmą vietą“, – tikino gynėjas.
