Prisimenu, kadaise konservatorių partijos lyderiui Gabrieliui Landsbergiui uždaviau klausimą: „Ką darysite, jeigu liberalai sugalvos nuo Jūsų nusigręžti?“ Tąkart atsakymo taip ir nesulaukiau. Šiandien, kai aiškiai matyti liberalų pastangos šokdinti TS-LKD, pasitelkiant derybas dėl opozicijos lyderio posto, šis klausimas ir atsakymo į jį nebuvimas išlieka lygiai toks pat svarbus. Deja, bėdų yra ir daugiau: pavyzdžiui, partijų išsidėliojimas pozicijos/ opozicijos žemėlapyje yra toks, kad LVŽS užtenka išsilaikyti nesubyrėjus viduje ir mažiausiai ketveri valdymo metai bus garantuoti. Žvelgiant į visą susidariusią situaciją, tenka pripažinti, kad šiandien konservatorių padėtis yra nepavydėtina ir ne todėl, kad jie yra opozicijoje, kuri tikrai gerbtina, bet todėl, kad manevro laisvė TS-LKD palikta itin maža. Tad turime labai rimto pagrindo manyti, kad greitai į valdančiąją daugumą TS-LKD nesugrįš, tačiau, dešiniųjų laimei, egzistuoja ir vienas faktorius, kuris visgi leistų konservatoriams sugrįžti į valdančiąją daugumą po ketverių metų. Apie tai ir pakalbėsiu šiame straipsnyje.
O kur eiti?
Kai kalbama apie dabartinės valdančiosios daugumos tvarumą ar jo nebuvimą, susitelkiama į ideologinius skirtumus bei tai, kad LVŽS parlamentarai nėra turėję daug bendro darbo patirties ir tai gali sukelti rimtų problemų frakcijos viduje. Neneigdamas šio argumento svarbos, noriu pastebėti paprastą dalyką. Tam, kad kažkur išeitum iš LVŽS frakcijos, turi turėti ir tinkamą kelią, ir pakankamą motyvaciją kažkur eiti. Po liberalų pradinio nesutikimo kartu su TS-LKD formuoti opozicijoje frakciją ir Gabrielių Landsbergį iškelti opozicijos lyderiu atsirado pagrindo manyti, kad ir pati opozicija anaiptol nėra gražios vienybės ir darnios meilės lopšys. Liberalai sieks gryninti savo ideologiją ir rodytis ganėtinai nepriklausomi nuo TS-LKD, nes po ketverių metų jų galimybės eiti į koaliciją su kitomis politinėmis jėgomis bus didesnės nei konservatorių, o dalis per šiuos rinkimus išėjusio jaunimo veikiausiai vėl grįš pas liberalus, jeigu, žinoma, nebus naujo skandalo. Koalicija tarp LSDP ir LRLS yra labiau tikėtina nei koalicija tarp TS-LKD ir LSDP, tad liberalams tereikia ramiai laukti ir siūlyti savo idėjas. Todėl nenustebčiau, kad dalis potencialių LVŽS perbėgėlių paprasčiausiai nuspręs, kad nepaisant ideologinio nevienalytiškumo yra daug prasmingiau būti valdančiojoje frakcijoje, kuriai priklauso absoliuti dauguma ministerijų, premjero ir Seimo pirmininko postai. O kur dar faktas, kad šiandien LVŽS dėl savo rezultatų puikiai įsitaisė prie valstybės dotacijų kranelio, o ir paties Ramūno Karbauskio turtas gali būti aktualus partijos struktūros išlaikymui. Šie elementai duos peno pamąstymui tų politikų, kurie galbūt norėtų palikti LVŽS. Jeigu jie liks, tada turėsime ganėtinai tvirtą frakciją. Šią situaciją dar labiau sustiprina faktas, kad LSDP tikrai nesitrauks iš koalicijos, nes kokia būtų prasmė nueiti į opoziciją su konservatoriais ir netekti tų kelių ministrų portfelių, kurie šiandien dar padeda partijos nariams išsaugoti šiltas vietas? Konservatoriai tokių kolegų irgi nenorėtų ir elgtųsi teisingai, ypač po to, kai LSDP Naujoje Vilnioje neparėmė Monikos Navickienės ir ją tokiu būdu prilygino Algirdui Paleckiui.
Problemos dar nesibaigė
Lyg to būtų maža, esama ir gilesnių problemų konservatorių pusėje. Viena jų yra tai, kad ši partija yra priklausoma nuo Panevėžio ir ypač Kauno miestų. Panevėžyje konservatorių skyrius ne tik suskilęs dar nuo savivaldos rinkimų laikų, bet ir, kaip įrodžiau savo moksliniame tyrime „Kodėl šiauliečiai balsuoja už kairiuosius, o panevėžiečiai už dešiniuosius?“, ženkliai priklausė nuo krikščionių bendruomenės paramos. Šią nišą šiandien yra užėmę tokie žmonės kaip Povilas Urbšys, kuris palyginti lengvai įveikė Arvydą Anušauską, o Gabrieliaus Landsbergio ir vyskupo emerito Jono Kaunecko ginčas tik dar labiau kenkia dešiniesiems ir silpnina jų pozicijas vienmandatėse apygardose. Manau, kad ši situacija ateityje pagerėtų, jeigu TS-LKD prisikviestų plačiojoje visuomenėje menkiau žinomą, tačiau Panevėžyje ir teisininkų bendruomenėje labai gerbiamą žmogų. Tai vienas iš buvusių Panevėžio miesto „Sąjūdžio“ lyderių, vienas iš Konstitucijos kūrėjų, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas ir esamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjas Egidijus Jarašiūnas. Tam, kad TS-LKD pradėtų atgauti jėgas Panevėžyje, šis žmogus turėtų tapti konservatorių sąjungininku ir netgi vėliavnešiu prieš kitus Seimo rinkimus. Tai pasiekti tikrai nelengva, bet galbūt jis ateityje sutiktų tapti TS-LKD keliamu teisingumo ministru. Pasiekti šį tikslą būtų ypač sudėtinga, bet pamėginti verta.
Deja, net ir įvykus optimistiniam scenarijui Panevėžyje išliktų Kauno klausimas, miesto, kuris dėl savo dydžio netgi ir svarbesnis. Šioje vietoje LVŽS dirba puikiai. Idėja iškelti į Kauną Aplinkos ministeriją bei Žemės ūkio ministeriją yra ekonomiškai gal ir ne pats racionaliausias, bet politiškai gana taiklus smūgis konservatoriams į paširdžius. Sukurta situacija, kai LVŽS bet kuriuo atveju laimi. Jeigu konservatoriai tyli ir ministerijos yra iškeliamos, tada Ramūnas Karbauskis su svita vis tiek pelno nemažos dalies kauniečių simpatijas, nes prideda miestui tam tikro politinio svorio, pamalonina laikinosios sostinės vaizdinį puoselėjančius miestiečius ir netgi sukuria naujų darbo vietų. Daugelį kritikos galima atmušti tokiais „pudriniais“ argumentais kaip puoselėjama dvipolio idėja, Lietuva ne tik Vilnius, jog specialistus gali pasiūlyti ir, pavyzdžiui, VDU, tad galinčių ir gebančių dirbti užteks, o mintis apie tai, kad ne valstybė turi kurti darbo vietas, o privatus sektorius, galima atremti teiginiu, jog jeigu darbo vietas gali sėkmingai kurti abu sektoriai, kam likti tik prie vieno. Žodžiu, argumentų, kuriuos galėtų pasitelkti LVŽS tam, kad užmaskuotų savo tikrąjį tikslą – sumušti konservatorius Kaune, yra užtektinai. Be to, jeigu konservatoriai nuolat kritikuos šią idėją, bus lengva ranka pakrikštyti Kauno priešais. Kaunas gal ir vertina krikščioniškąsias vertybes, bet tokio krikšto TS-LKD vargu ar reikėtų. Be to, bet kuriuo atveju iš šios situacijos laimi Visvaldas Matijošaitis, kuris, jei ministerijos bus perkeltos, sustiprins savo, kaip miesto gelbėtojo, įvaizdį. Panašu, jog LVŽS lyderiai aiškiai suvokia susidariusią situaciją ir geba ją puikiai valdyti, o tai dar labiau kenkia TS-LKD, nes praėjusi vyriausybė ir valdančioji dauguma, išskyrus kelias tokias malonias išimtis kaip energetikos ministras Rokas Masiulis, buvo itin silpna ir nereikalavo didelio išradingumo ar aštrios minties. Tereikėjo priminti Pitrėnienės „Ačių“ ir žmonėms tapo aišku, kad kažką reikia keisti. Dabar vaizdas gali būti sudėtingesnis.
Lyg to dar būtų maža, turbūt didžiausias miestas, kuriame TS-LKD šiandien turi savo merą, yra Palanga, kurioje konservatorius Vaidotas Bacevičius prapylė Seimo rinkimus net ne valstiečiui, o socialdemokratui Antanui Vinkui. Tas pats nutiko ir Radviliškyje, kuriame Vytautą Juozapaitį nušlavė valstietis Aurimas Gaidžiūnas.
Ką daryti konservatoriams?
Taigi situacija yra nelengva, o kurgi dar garsiosios rinkėjų lubos? Visuomenėje, kurioje dalis žmonių vis dar puoselėja nostalgiją sovietmečiui ar – dar dažniau – neapykantą konservatoriams, tampa sudėtinga mobilizuoti pakankamą skaičių rinkėjų. Būtent dėl to TS-LKD yra itin svarbi potencialių koalicijos partnerių problema. Šiandien, kai liberalai darbais įrodinėja, kad jiems ne visada yra pakeliui su TS-LKD, būtų labai keista, jei būtų kitaip. Todėl kyla klausimas: ar kas nors kitas galėtų būti pakankamai stiprus sąjungininkas? Žinoma, galėtų. Lietuvoje yra vienas asmuo, kuris pajėgus sugrąžinti TS-LKD į valdančiąją daugumą ir šis žmogus yra Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Sakydamas „sugrąžinti TS-LKD į valdančiąją daugumą“ nekalbu apie kokias nors mūsų Prezidentės manipuliacijas ar užkulisinius žaidimus, o apie jos pasilikimą Lietuvoje po savo kadencijos. Dalia Grybauskaitė po prezidentavimo galėtų arba užimti kokias nors aukštas pareigas ES ar vienoje iš tarptautinių organizacijų, pavyzdžiui, Jungtinėse Tautose, arba siekti premjero posto. Tokio lygmens politikei kalbėti apie žemesnes pareigybes net nebūtų prasmės. Nusprendusi likti Lietuvoje, Dalia Grybauskaitė turėtų galvoti apie vieną iš dviejų kelių. Viename jų būtų stojimas į LRLS arba TS-LKD ir šių sąrašų vedimas į Seimo rinkimus. Antrasis kelias galėtų būti savo politinio judėjimo sukūrimas. Nesvarbu, kokia būtų jo juridinė forma, svarbu, kad šis politinis darinys turėtų absoliučiai visus šansus peržengti 5 proc. barjerą, pritraukti daugybę ryškių asmenybių ir dalyvauti koalicijos formavime. Toks naujas politinis darinys būtų TS-LKD kelias į valdančiąją daugumą po ketverių metų, tačiau išlieka daugybė klaustukų, kurių esminis – ar Daliai Grybauskaitei verta likti Lietuvoje ? Atsakymą į jį žino tik pati Prezidentė. Mano nuomone, jis priklausys ir nuo Rusijos veiksmų. Dalia Grybauskaitė ieškos geriausių instrumentų, kaip sumažinti Vladimiro Putino Rusijos keliamą grėsmę.
Vietoje išvadų
Keblu ir sudėtinga prognozuoti, kas įvyks per ketverius metus, tačiau jei nebus didelių sukrėtimų valdančiųjų gretose, tada TS-LKD ateina sunkios dienos. Panašu, kad šįkart veikti opozicijoje bus sunkiau, nes vien tik pasišypsoti dėl „Ačių“ neužteks, tad konservatoriams patartina galvoti apie naujus sąjungininkus ir gal netgi įkalbinėti Dalią Grybauskaitę likti vidaus politikoje.