2016 m. rugsėjo 12 – rugsėjo 30 d. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje (Žygimantų g. 1) veikia paroda Atvėrusi žemę su joje slypinčiomis paslaptimis būsimoms kartoms, skirta archeologės, istorikės, kultūrologės Reginos Volkaitės-Kulikauskienės 100-mečiui.
Jubiliejinėje Reginai Volkaitei-Kulikauskienei (1916-2007) skirtoje parodoje eksponuojamas gausus mokslinis palikimas bei įvairią veiklą atspindintys dokumentai, nuotraukos. Šis palikimas, kurį mokslininkė padovanojo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai 2005 m., saugomas Reginos Volkaitės-Kulikauskienės fonde (F377). Svarbiausią parodos dalį sudaro mokslininkės archeologinių tyrinėjimų dienoraščiai. Tai Punios, Pryšmančių, Maišiagalos, Narkūnų, Kernavės archeologinių vietovių kasinėjimų užrašai, nuotraukos, išsamūs archeologiniai dienoraščiai, piešiniai ir schemos. Iš archeologinių kasinėjimų medžiagos gimė mokslininkės monografijos, kurios yra labai vertingos Lietuvos archeologijos mokslui. Šie leidiniai bei mokslininkės rašyti ir spausdinti tekstai eksponuojami parodoje. Taip pat galima pamatyti Reginos Volkaitės-Kulikauskienės fonde esančius dr. Jono Puzino ir Marijos Gimbutienės veiklą atspindinčius dokumentus. Paroda iliustruota gausiomis archeologinių kasinėjimų fotografijomis bei asmeninėmis nuotraukomis, kurias parodai paskolino Reginos 
Volkaitės-Kulikauskienės šeima.
Regina Volkaitė-Kulikauskienė gimė 1916 m. Kėdainiuose, mirė 2007 m. Vilniuje, palaidota Antakalnio kapinėse. 1936 m. baigė Kėdainių gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kur studijavo Lietuvos istoriją. Nuo 1938 m. spalio pradėjo dirbti muziejaus Priešistorinio skyriaus muziejininke, tvarkė archeologinius radinius, dalyvavo muziejaus renginiuose ir archeologinėse ekspedicijose Graužiuose, Upytėje, Veršvuose, Sargėnuose ir kt. 1940 m. baigė studijas Vilniaus universitete, rugsėjo 27 d. apgynė diplominį darbą „Rytinės baltų ribos priešistoriniais laikais“. 1941 m. balandžio mėnesį pakviesta dirbti asistente neseniai Vilniaus universitete įkurtoje Archeologijos katedroje, kurios vedėju buvo J. Puzinas. Nuo 1945 m. spalio Kauno universiteto Archeologijos katedros asistentė. Reorganizavus universitetą grįžo į Vilnių, kur iki 1952 m. dirbo universiteto Archeologijos-etnografijos katedroje. Be pedagoginio darbo tuo metu intensyviai dirbo prie didelės vėlyvojo geležies amžiaus studijos. 1951 m. sausio 5 d. apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją „Lietuvos gyventojų materialinė kultūra IX–XII a. (remiantis laidojimo paminklų duomenimis)“. Nuo 1962 m. lapkričio 1 d. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute, kurio vyresniosios mokslinės bendradarbės pareigas ėjo iki 1992 m. balandžio 30 d.
1972 m. išrinkta Lietuvos mokslų akademijos nare-korespondente. 1977 m. buvo patvirtintas R. Volkaitės-Kulikauskienės mokslinis projektas, skirtas lietuvių etnogenezės tyrinėjimams, jo rezultatai apibendrinti 1987 m. kolektyvinėje monografijoje „Lietuvių etnogenezė“. 2005 m. R. Volkaitei-Kulikauskienė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. Atskira R. Volkaitės-Kulikauskienės interesų sritis – senovės lietuvių drabužiai ir papuošalai. Ta tema paskelbta nemažai straipsnių ir monografija (1997). 1979 m. jos pastangomis išleistas pirmasis „Lietuvos archeologijos“ tomas.
Tyrinėjimai
Maišiagalos piliakalnis (1971–1973), Narkūnų piliakalnis (1976–1978), Kernavės piliakalniai Mindaugo Sostas ir Pilies kalnas (1979–1982 ir 1983), Rusių Rago pilkapynas (1963–1964) ir Čiobiškio pilkapynas (1964).
Pagal Lietuvos archeologijos draugijos informaciją parengė Mindaugas Simanavičius, Rūta Kazlauskienė
