Vilnietis Margiris Normantas nuo mažens laiką leido krepšinio aikštelėse. Tačiau šiuo metu dvidešimtmetis gynėjas niekada negalvojo, kad žais stipriausiose savo miesto komandoje – „Lietuvos ryte“. Tai buvo jo svajonė nuo vaikystės, tačiau 194 cm ūgio žaidėjas teigė, kad galvojo jog tai ir liks svajone.
Kelią link krepšinio olimpo M.Normantas pradėjo būdamas šešerių, kai tėtis, pats buvęs sportininkas, atvedė savo sūnų į olimpinio čempiono Šarūno Marčiulionio vardo krepšinio akademiją.
„Mane priėmė ir man patiko“, – pirmąją pradžią prisiminė Margiris. – Tiesa, po vienerių metų teko daryti pertrauką, nes treniruočių nesuderindavau su mokslais, mokiausi vakarinėje pamainoje. O dar po metų teko į akademiją įstoti dar kartą. Nebuvau nei lyderis, nei geras žaidėjas, viską pradėjau nuo II komandos. Krepšinis tai patiko, tai nepatiko, maniau, kad gal man verta kažkur kitur eiti. Tačiau tapau II komandos lyderiu, treneris pervedė į I komandą. Daug laiko praleisdavau ir lauko aikštelėse, kiekvieną vakarą, kai tai leisdavo oro sąlygos. Visada tekdavo žaisti prieš vyresnius, visi kiemo draugai buvo vyresni, tai tekdavo ir pakovoti, ir pykčių būdavo“.
„Margiris buvo fiziškai gerai pasiruošęs, stiprus, tiesa, nebuvo pernelyg išsiskiriantis, mes turėjome stiprią komandą ir ten visi buvo lygūs žaidėjai“, – prisimena pirmasis M.Normanto treneris Gintaras Razutis. – Tai buvo tikrai įdomus vaikinas, gerai gynėsi, buvo geras metikas, imlus, užsispyręs ir turintis kovotojo charakterį“.
Kartu su Š.Marčiulionio „akademikais“ gynėjas pradėjo kovas ir Moksleivių krepšinio lygos „Perlas“ čempionatuose, tačiau būdamas šešiolikos persikėlė į Vilniaus krepšinio mokyklą, kur toliau tęsė savo krepšinio pamokas.
„Didžiausias lūžis buvo, kai palikau Š.Marčiulionio krepšinio akademiją ir perėjau į Vilniaus krepšinio mokyklą, pas trenerį Gintautą Reginą. Treneris reiklus, griežtas, daug dirbdavome, tai čia labiausiai ir ūgtelėjau. Manau, kad krepšinio supratimas čia ir atėjo“, – prisimena M.Normantas.
„Jis pas mane atvyko po vasaros, kai nepateko į Lietuvos šešiolikmečių rinktinę“, – prisiminė Vilniaus krepšinio mokyklos treneris G.Regina. – Tuo metu jis buvo atakuojantis gynėjas, įdomi asmenybė, aikštingas, turintis tvirtą nuomonę ir žinantis ko nori. Nebuvo lengva, tačiau Marginis buvo užsispyręs, kas sporte yra reikalinga, tik reikia tai nukreipti tinkama linkme. Žinoma, buvo visko… ir visokių kibirkščiavimų, tačiau tai buvo darbo dalis. Jis suprasdavo kada būdavo neteisus, mokėdavo prieiti ir atsiprašyti, tai mane džiugino, kad jaunas žaidėjas nelaikė viduje akmens“.
Treneris G.Regina prisiminė, kad pirmaisiais metais pakeitus mokyklą M.Normantui šiek tiek atsidaro sunkumų, tačiau jis savo darbu išsikovojo lyderio vietą bei pakeitė poziciją aikštėje.
„Persikėlus pas mus pasikeitė metodika, prioritetai, reikalavimai“, – pasakojo Vilniaus krepšinio mokyklos specialistas. – Jis pamatė, kad nuolaidų čia neturėsime, o tada jau apsišlifavome, radome bendrą kalbą ir gavau visišką Margirio pasitikėjimą. Tada pakeičiau poziciją… primygtinai reikalavau, kad jis žaistu įžaidėju, tai kuriantis žaidėjas, o jis mėgo kurti. M.Normantas greitai tapo lyderiu, turėjo tvirtą charakterį. Kai jis priimdavo sprendimus, tikėdavo, kad tai geras sprendimas. Mes neturėjome ryškių lyderių, tai Margiris užpildė šią poziciją. Jis puikiai pritapo ir komandos draugai jį priėmė“.
Paskutiniais metais, aštuoniolikmečių čempionate, M.Normantas vidutiniškai per mačą rinkdavo po 12 taškų, atlikdavo po 5 rezultatyvius perdavimus ir atkovodavo po 3 kamuolius. Jauną gynėją į savo gretas pradėjo vilioti ir užsienio komandos.
„Turėjau pasiūlymą vykti į Jungtines Amerikos valstijas, lankyti mokyklą ir po to universitetą, žadėjo viską apmokėti, tai kažkiek gundė. Tačiau mintis nepatiko ir „neužsikabinau“. Tokių kaip mes ten yra pilna, todėl toje masėje daugybė šansų pranykti. Pirmiausiai, turėjau kažką įrodyti Lietuvoje. Tikrai nesigailiu savo sprendimo likti Lietuvoje. Manau, tai pasiteisino, esu laimingas“, – kalbėjo „Lietuvos ryto“ gynėjas.
Atsisakęs pasiūlymo treniruotis ir mokytis JAV, M.Normantas perėjo visas Lietuvos krepšinio pakopas. Kartu su Vilniaus krepšinio mokyklos komanda žaidė Regionų krepšinio lygoje, vėliau sekė etapas Nacionalinėje krepšinio lygoje ir „Perlo“ komandoje, o galiausiai, sulaukė šanso prisijungti ir prie „Lietuvos ryto“.
„Kiekvieną kartą mes daug ir atvirai kalbėdavomės“, – prisimena treneris G.Regina. – Mano tikslas buvo išsakyti savo nuomonę, tačiau sprendimus priimdavo jis pats. Margiris nedarė staigių šuolių, judėjo po truputį. Kai reikėjo apsispręsti ar likti RKL, ar jau pereiti į NKL, jis pats priėmė sprendimą dar vienus metus žaisti žemesniame lygyje. Vėliau tapo visos lygos lyderiu ir perėjo į NKL. Tas pats buvo ir su NKL bei LKL. Nacionalinėje lygoje jau buvo tapęs komandos lyderiu ir pastebimu žaidėju, tai tapo „Lietuvos ryto“ komandos žaidėju. Žinoma, kiek padėjo ir aplinkybės, kai Vilniaus klubais atsisveikino su keliais krepšininkais… tačiau jis įrodė, kad jaučiasi tvirtai, pasitiki savimi ir nenuvylė trenerių“.
„Debiutavau Europos taurėje, tai buvo labai baisu“, – savo debiutą „Lietuvos ryte“ juokdamasis prisiminė M.Normantas. – Kiekvieną sykį, kai pradedi žaisti aukštesniame lygyje, tai jaučiasi. Supratimas krepšinio panašus, tačiau labai skyrėsi greičiai. Buvo ir baimės, sunku susitvarkyti su savimi“.
Trenerio Rimo Kurtinaičio pasitikėjimo sulaukęs gynėjas LKL čempionate per mačą vidutiniškai pelnydavo po 4 taškus, atlikdavo po 3 rezultatyvius perdavimus ir sugriebdavo po 2 kamuolius.
„Kai esi jaunas, tai trenerio pasitikėjimo reikia“, – sako M.Normantas. – Manau, to reikia visiems jauniems žaidėjams. Pasitikėjimas tave motyvuoja ir duoda stimulą toliau dirbti per treniruotes“.
Margiris šypsosi prisiminęs, kad anksčiau tėtis jį vesdavo į krepšinio rungtynes ir jis tik svajodavo apie galimybę žaisti pagrindinėje miesto komandoje. Tačiau gynėjas dabar žino, kad svajonės pildosi.
„Nesitikėjau, kad žaisiu pagrindinėje miesto komandoje, tik galėdavau svajoti apie tai. Man svarbu, kad mane palaiko artimiausi žmonės, draugai“, – tikina krepšininkas. – Esu vilnietis ir man patinka čia žaisti. Turiu svajonę vieną dieną būti šios komandos lyderiu. Tėtis vesdavosi mane į „Lietuvos ryto“ rungtynes ir žavėjausi Chucko Eidsono žaidimu, norėjau būti kaip jis. Kad galiu gyventi iš krepšinio, manau, supratau tik dabar. Šiaip ilgą laiką save nuvertinau. Visada turi turėti motyvacijos, reikia būti užsispyrusiam ir dirbti“.
Originalus straipsnis portale musukrepsinis.lt
