Lietuvių rūpesčiai lenkų okupuotose žemėse

Senoje Lietuvos prieškario spaudoje radau gana įdomų straipsnį. Skaitant galima pajusti to laikmečio lietuvio siekius išsaugoti lenkų okupuotame krašte lietuviškumą. Pateikiu straipsnio ištrauką:

(Pirmoje Lietuvos Respublikoje) mažame Tverečiaus miestelyje buvo viena krautuvėlė, alinė, mokykla ir valsčius. Pono Vuito svajonė buvo suteikti kiekvienai gatvei vardą. Visos gatvės turėjo būti vadinamos lenkiškai. Šitokiam jo užmojui pasipriešino valsčiaus taryba. Ir nors per ginčą, bet į protokolą liko įtraukti tokie gatvių pavadinimai: Gedimino, Vytauto ir Mindaugo aikštė. Po to ad. Mickevičiaus, T. Kosčiuškos ir J. Pilsudskio. Kodėl gi ne visos lietuviškai, nes miestelis gyvenamas vien lietuvių, todėl turėjo ir gatves pavadinti vien lietuviškai.

Kaip gi ne gėda p. Vuitui tokiais tuščiais prasimanymais užsiiminėti? Pirmojo pasaulinio karo žaizdos dar neužgijo, dar vietomis teberiogso vokiečių apkasai. Žmonės gyvena ankštuose butuose, trūksta trobesių, bet tuo niekas nesirūpina. Atėjūnams(lenkams) tas visai nerūpi, jiems svarbiausia, kad tik plevėsuotų lenkiškos vėliavos, kad gatvių kampuose matytųsi lenkiški vardai. Kas iš to viso išeis, jeigu mūsų nekaltą jaunimą varinės į „posterunkus“, Mums lenkai siunčia tokius šeimininkus, kuriems mes, lietuviai, visai nerūpime.

Po pirmojo pasaulinio karo švietimas ėjo šuoliais. Sodietis numetęs rusų jungą ir sunkią vokiečio leteną, stvėrėsi švietimo, steigė, kur tik galima lietuvišką mokyklą. Tuomet mokytojas gyveno sunkias gyvenimo valandas, nes buvo atlyginimas toks, kad jokiu būdu negalėjo iš jo pragyventi. Po lenkų okupacijos lietuvio mokytojo darbas visiškai sužlugdytas. Mokytojas tapo nustumtas į šalį. Vėliau Tverečiaus, Melagėnų valsčiuose, Kelpučiuose,  netekome lietuviškų mokyklų. Lenkų banga pradėjo siausti visoje rytų Lietuvoje.

Iki lenkų okupacijos lietuviškos mokyklos egzistavo Didžiasalyje, Bobenyse, Pivoriuose, Gintaunykuose, Bukliškėje, Siekonyse ir Pečiurkose. Pradžiose dar kurį laiką buvo dėstoma ir valdiškose mokyklose lietuvių kalba. Bet nuo 1927 m. jos visai jau nebemoko. Iš valdiškų mokyklų buvo pašalinti mokytojai lietuviai ir atsiųsti lenkai. Lenkų mokytojai visai nemoka lietuviškai. Susineša šaukštus, šakutes ir tokiu būdu mokina vaikus. Miesčionyse atsiųsta lenkė lietuvius vertė mokintis lenkiškų poterių. Tikras lietuvių vaikų kankinimas.

Tai maždaug taip eina švietimas. Liūdna iš tiek turėtų mokyklų likti tik toms kelioms. Visos atimtos: vienos uždarytos, kitose moko lenkiški mokytojai. Savo mokyklas lietuviai sodiečiai gynė, kaip įmanydami. Siuntė prašymus valdžiai, mokėjo pabaudas, sėdėjo arešte. Pvz. Bernotuose, Kelpučiuose keli tėvai susimokėjo todėl, kad neleido savo vaikų į lenkišką mokyklą. Lietuvis iš senų senovės jau priprato vargą vargti. Nebaisu jam pabaudos ir areštai. Jis viską pergyvens. Nenusiminkite sodiečiai, kad mums brukte bruka lenkiškas mokyklas.

Jeigu rusai nesurusino per tiek laiko, o vokiečiai nesuvokietino, tai lenkai irgi nesulenkins. Lietuvių širdyje užsigrūdino lietuviška dvasia. Lietuvišką mokyklą jis pamilo.

Straipsnio autorius Tomas Sušinskas

Jums gali patikti

Atsakyti

Your email address will not be published.