Miestai yra palanki terpė invaziniams augalams plisti – jie sparčiai dauginasi, nustelbia vietines rūšis ir trikdo ekosistemas. Vilniuje didžiausią grėsmę kelia Sosnovskio barščiai, didžiosios ir kanadinės rykštenės, uosialapiai klevai, gausialapiai lubinai ir vienmetės šiušelės. Miškuose ir pakrantėse ypač plinta bitinės sprigės. Šiemet sostinė imasi aktyvių veiksmų kovoti su invazinėmis rūšimis – pasitelkus mokslininkų įžvalgas rengiami Sosnovskio barščių, kanadinių rykštenių ir invazinio šliužo, ispaninio ariono, naikinimo planai. Taip pat bus šalinami uosialapių klevų sąžalynai.
Rykštenės apima vis didesnius plotus
Gamtos tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas Dr. Zigmantas Gudžinskas pastebi, kad mieste vos ne kiekviename žaliame plote galima aptikti invazinių rūšių.
Pastaraisiais metais ypač išplito didžiosios bei kanadinės rykštenės. 2023 m. jų buvo nušienauta apie 8 ha, o šiemet planuojama šiuos augalus naikinti nuosekliai. Rykštenės plinta tiek sėklomis, tiek šakniastiebiais, todėl svarbu jas šienauti dar nepradėjus sėklų brandinimo – liepos–rugpjūčio mėnesiais.
Vis dažniau pastebima ir japoninė reinutrė – vis dar gyventojų sodinama sodybose, tačiau patenka į gamtą ir gali tapti pavojinga invazine rūšimi.
Naikins ir privačiuose sklypuose
Vilniaus miesto savivaldybė nuosekliai naikina Sosnovskio barščius. Pernai barščiai naikinti net 170 vietų – apie 64 hektarų plote. Nors kai kuriose teritorijose pavyko sumažinti augalų skaičių, užfiksuota ir 30 naujų židinių.
„Baigiame rengti naują veiksmų planą, kuriame numatomas Sosnovskio barščių, rykštenių ir ispaninio oriono naikinimas. Į jį įtrauksime ir privačius sklypus“, – apie planus kalbėjo Emilis Tamošiūnas, Vilniaus miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos programų ir želdinių tvarkymo poskyrio vyriausiasis specialistas. Efektyviausi naikinimo būdai bus parenkami konsultuojantis su mokslininkais.
Šeškinėje naikins uosialapius klevus
Intensyviau naikinami ir uosialapiai klevai – jie šalinami iš Neries ir Vilnios pakrančių, o atžalos reguliariai šienaujamos. Šiemet klevai bus naikinami ir Šeškinės šlaitų geomorfologiniame draustinyje (tarp „Akropolio“, Geležinio Vilko ir Ukmergės gatvių). Nedideli medeliai bus nupjaunami, o didesni – nudžiovinami į medžių kamienus suleidžiant herbicidų. Tai efektyviausias būdas kovoti su šiais augalais, nes taip jie neatželia.
Tiesa, prie vandens telkinių herbicidai nenaudojami dėl pavojaus vandens ekosistemoms.
Žaliosios atliekos – paslėpta grėsmė gamtai
Invaziniai augalai itin veši apleistuose plotuose, statybvietėse, pasklinda su atvežtiniu gruntu. Pavyzdžiui, statant Vakarinį aplinkkelį kartu su gruntu buvo atvežta įvairių invazinių augalų sėklų – Sosnovskio barščių, gausialapių lubinų, vienmečių šiušelių, raukšlėtalapių erškėčių, rykštenių.
Invazinių rūšių židiniai susidaro gyventojams neatsakingai tvarkant žaliąsias atliekas.
„Sodininkai ir daržininkai galvoja – nieko čia tokio, išmečiau žolę ar išrautas piktžoles iš savo sklypo, juk tai organika, greitai supus. Tačiau su atliekomis į gamtą patekę svetimžemiai augalai pradeda nekontroliuojamai plisti ir užgožia vietines rūšis“, – atkreipė dėmesį Z. Gudžinskas.
Komposto dėžės turi būti uždaros, nes juose puikiai tarpsta ispaniniai arionai šliužai.
Ne tik augalai – pavojus iš bestuburių
Vilniaus apylinkes pasiekė ir tikras daržininkų siaubas – ispaninis arionas. Jis greičiausiai atgabentas su sodinukais. „Dirvožemis – kaip gyvas sudėtingas organizmas. Jame glūdi daug augalų sėklų, grybų sporų, vabzdžių lervų ir kiaušinėlių, įvairių mikroorganizmų. Viso to atsivežama iš kitų šalių, o neturėdami natūralių priešų, svetimi organizmai pradeda plisti ir kenkti aplinkai,“ – apie invazinių rūšių plitimą pasakojo Z. Gudžinskas.
Invazinės rūšys pakeičia visą ekosistemą
Invaziniai augalai ne tik nustelbia vietines rūšis, bet ir keičia dirvožemio sudėtį. Pavyzdžiui, lubinai išskiria daug azoto, o rykštenės taip pat paveikia dirvožemio mikroorganizmus. Dėl šių pokyčių išnyksta natūralios buveinės, mažėja gyvūnų įvairovė.
Tyrimai rodo, kad invaziniai, gausiai žydintys augalai pritraukia daugiau apdulkintojų, todėl vietinių augalų žiedai lieka neapdulkinti ir nesubrandina sėklų.
Z. Gudžinskas pabrėžia, kad kova su invazinėmis rūšimis įmanoma tik bendradarbiaujant: „Savivaldybės turi nuosekliai naikinti invazines rūšis viešose erdvėse, o gyventojai – tai daryti savo sklypuose, atsakingai kompostuoti atliekas, o želdinimui rinktis vietinius augalus.“
