Privilioja maisto atliekos
Gamtininkas Selemonas Paltanavičius pastebi, kad žmonės dėl nešvaros ar triukšmo linkę kaltinti gyvūnus ir piktinasi, atrodytų, keistais jų įpročiais, bet ieškant kaltų pirmiausia reikėtų žvilgtelėti į veidrodį.
„Ne visai maloni tiesa yra ta, kad už visa tai atsakingas žmogus. Nuo seno žmogaus buitinė betvarkė įpratino gyvūnus laikytis arčiau. Pradėjus gyventi sėsliai, sėti javus, aplink ėmė suktis žiurkės, tarakonai, vieni kitiems žmonės perdavė utėles ir blusas. Maisto atliekos – viena priežasčių, dėl ko pas žmogų atėjo šuo.
1919-aisiais atvažiavęs gyventi į Kauną, profesorius Tadas Ivanausas aprašė šį miestą kaip dvokiantį. Kiekvienos gatvės pakraščiu ėjo griovys, kuriuo tekėjo ir fekalijos, ir maistas”, – pasakojo S. Paltanavičius.
Šiuolaikinius žmones jis vadina baisėtinai netvarkingais. Ir neatsakingais – kuriančius maistą, kurio nesuvalgo ir išmeta. Žala – daugialypė. Į aplinką pakliūvančios žmogaus maisto atliekos sugriovė natūralius gyvūnų maitinimosi įpročius.
„Varninių paukščių – pilkųjų varnų, kuosų, kovų – populiacijos gamtoje dėl žmogaus nekultūros yra daug kartų didesnės nei galėtų būti. Tai tuoj pat atsisuka prieš kitas rūšis. Varniniai paukščiai nusiaubia laukinių ančių lizdus ir sukuriama visa neigiamai veikianti ekologinė grandinė, – paaiškino gamtininkas.
Kitas pavyzdys – balandis, kuris yra iš žmogaus kontrolės ištrūkęs ir sulaukėjęs naminis karvelis. Jų populiacija nekontroliuojama, nes jokių priešų šie paukščiai neturi ir dauginasi netrukdomi. Žmonių globa lesinant kepinių likučiais ar paliekant laisvą preigą prie kitų atliekų šią problemą tik gilina.
Sprendimas – uždaryti konteinerius
Kai 1992-aisiais, vos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, S. Paltanavičius kartu su kolegomis ornitologais lankėsi Švedijoje, nustebo sąvartynuose nepamatę tokios paukščių gausos, kokia buvo įprasta Lietuvoje.
„Švedai nustebo dar labiau. Sakė, sąvartyne ir neturi būti nei varninių paukščių, nei kirų. Visos jų atliekos – maišuose, o tuose maišuose – nieko valgomo. Štai ir atsakymai”, – sakė pašnekovas.
Nuo 1992 metų situacija Lietuvoje pasikeitė – surinktos atliekos yra apdorojamos ir po to sąvartynuose šalinama tik nedidelė jų dalis. Maisto atliekos dar išlieka problema. Aplinkos ministerijos duomenimis, Lietuvoje maisto atliekų kiekis mišriame komunalinių atliekų sraute sudaro apie 15 proc., o vienam šalies gyventojui tenka vidutiniškai 41 kg maisto atliekų per metus.
Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras stebi mišrių komunalinių atliekų srautą ir kiekvieną metų ketvirtį skelbia „Atliekų kultūros” indeksą, rodantį rūšiavimo lygį.
2022 m. pavasario duomenimis, į miršių komunalinių atliekų srautą Vilniaus regione per metus vienas gyventojas išmetė 45,5 kg maisto atliekų. Lyginant su prasčiausiu rezultatu pandemijos įkarštyje (80,5 kg per metus), maisto atliekų kiekis mišriose komunalinėse atliekose sumažėjo 45 proc.
Daugiau maisto išmeta šeimos su vaikais, taip pat didmiesčių gyventojai ir didesnių pajamų namų ūkiai, – rodo Kauno technologijos universiteto mokslininkų daryto tyrimo duomenys.
Išmesdami maisto atliekas ir palikdami neuždengtus mišrių atliekų konteinerius žmonės pakviečia gyvūnus į maišelių tąsymo ir maisto likučių ieškojimo puotą.
„Situacija turėtų pagerėti, nes visoje Lietuvoje antžeminiai konteineriai keičiami pusiau požeminiais. Pavyzdžiui, Klaipėdoje jau atidaryta 211 pusiau požeminių konteinerių aikštelių iš numatytų 260. Naujųjų konteinerių dangčiai maži, todėl paukščiams požeminių konteinerių turinys praktiškai nebeprieinamas”, – paaiškino Klaipėdos regioninio atliekų tvarkymo centro (KRATC) atstovas ryšiams su visuomene Arūnas Liubinavičius.
Šiuolaikiniai sąvartynai gyvūnams irgi nėra svetingi. Regioninį Dumpių sąvartyną nuo lapių ir stirnų skiria aukštos tvoros, o nuo pauščių – tentai, dengiantys deginimui paruoštų mišrių atliekų konteinerius.
„Graužikams sąvartyne taip pat nėra maisto, nes į mūsų sąvartyną deponuojama labai mažai – iki 1,5 proc. – komunalinių atliekų. Be to rūšiavimo įrenginių išsijotas medžiagas sąvartyne suspaudžiame tankintuvu, sluoksniuojame su statybinėmis atliekomis ir šlaku. Atliekos atsiduria po kietu grunto sluoksniu”, – situaciją nušvietė KRATC atstovas.
Keičia gyvūno prigimtį
Kada greitai pasikeis žmonių ir gyvūnų įpročiai – jau kitas klausimas. Nors Neringos sąvartynas jau prieš dešimtmetį buvo uždarytas, palaidotas ir apželdintas, šernai iki šiol sugrįžta ten knisti.
Svarbaus maitintojo netekę žvėrys patraukė ėdesio ieškoti kitur ir rado gyvenvietėse. Dabar šernus sunku ne tik išprašyti, bet ir nuo jų apsiginti, kai nebebijodami žmonių pastoja kelią.
„Poilsiautojai maitina ir šernus, ir lapes. Jiems tai – egzotika. Bet taip neturi būti. Šernai gali gyventi netoli žmogaus, bet neturi būti maitinami iš šaldytuvo. Negalima šerti. Negalima prisijaukinti.
Aš labai myliu gyvūnus, bet šitoks rūpinimasis nėra meilė. Tai laukinio gyvūno prigimties keitimas. Natūralus jų gyvenimas nėra sunkus. Jis, priešingai, yra labai subalansuotas”, – nedvejodamas taria S. Paltanavičius.
Apsinuodija sugedusiu maistu
Gamtininko teigimu, tik labai maža dalis žmogaus nesuvartotų ir atliekomis virtusių maisto produktų galėtų būti nekenksmingas ėdalas gyvūnui. Natūraliame gyvūnų maiste nėra nei pridėtinės druskos, nei padažų, nei kitų įvairiausių maisto priedų.
„Pavyzdžiui, ežys pagal savo sistematiką – gana primityvus gyvūnas. Pastebėjęs prie konteinerio stiklainį su prarūgusiu majonezu ar pienu, ežys nesupras, kad gali apsinuodyti, o vėliau kankinsis”, – paaiškino S. Paltanavičius.
Panašių grėsmių gyvūnams sukelia ir maisto atliekos, paliktos miško poilsiavietėse bei prie pažintinių takų įrengtose šiukšliadėžėse.
„Šiukšliadėžės savaime provokuoja palikti šiukšles. Neseniai teko svečiuotis Islandijoje. Ten šiukšliadėžių nepamatysi ne tik greta pažintinių takų, bet ir automobilių stovėjimo aikštelėse. Mintis paprasta: ką atsivežei, tą ir išsivežk ten, kur yra organizuotai sutvarkoma”, – įspūdžiais pasidalino Arūnas Liubinavičius.
Bauda už lesinimą – 8000 eurų
Pakeitus senuosius konteinerius į pusiau požeminius, dalis tose vietovėse įpratusių maitintis gyvūnų ima badauti, netgi veikti prieš savo prigimtį. Kaip pavyzdį S. Paltanavičius pateikia gatvėje matytą vaizdą, kai balandis bandė pasistiprinti besimėtančiu dešrigaliu, nors jo organizmas skirtas grūdinėms kultūroms virškinti.
Tačiau gelbėti paukščius ar kitus gyvūnus maistu – prastas sprendimas.
„Jei žinome, kad šerti laukinius gyvūnus yra klaida, bet jos nepripažįstame ir nesprendžiame, tuomet lieka vienintelis kelias – drausti.
Estai gana toli nuėję šiuo keliu. Jei Taline išsitrauksite batoną ir pademonstruodami savo mielaširdystę imsite lesinti paukščius, nepykite dėl 8000 eurų baudos”, – sakė gamtininkas.
