Šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodomas trijų dalių konceptualus filmas „Trejetas“. Profesionalų įvardytų „kino chuliganais“ – Igno Staškevičiaus ir Audriaus Lelkaičio – sukurta trilogija su dokumentiniais, avangardiniais ir animaciniais elementais jau atkreipė žiūrovų dėmesį ir kelia diskusijas socialiniuose tinkluose. Žmonėms įstrigo ne tik filmo idėja, netikėti žinomų žmonių pasisakymai prieštaringomis temomis, bet ir pasirinktos filmuoti vietos.
„Dešimtmetį rašau tinklaraštį „Maratono laukas“, į kurį dedu savo pokalbių su įvairiomis asmenybėmis tekstus. Nuoširdūs pašnekesiai ilgam išlieka atminty ir sukelia apmąstymų temomis, kurias daugelis vadina „filosofinėmis“. Atsitiktinai susipažinau su Audriumi Lelkaičiu. Pasikalbėję supratome, kad galime kartu kelti rimtus klausimus ir ieškoti į juos atsakymų kino kalba“, – apie filmo „Trejetas“ idėją pasakoja jo sumanytojas ir bendraautoris Ignas Staškevičius.
Valandos trukmės trilogiją sudaro trys dalys: „Tobula masė“, „Visuotinė trauka“ ir „Absoliuti tiesa“. Jos visos nagrinėja žmogaus santykį su negyvąja materija, su kitomis gyvomis būtybėmis ir su laiku. 60 pašnekovų – ir labai garsių, ir žinomų tik siauresniam žmonių ratui – ginčijasi tarpusavyje ir su žiūrovais, o jų įžvalgas iliustruoja bei papildo dokumentiniai ar animuoti kadrai. Pokalbiai filme nejučia įtraukia į diskusiją ir žiūrovus, skatina ją pratęsti jau ir išėjus iš kino salės. I. Staškevičiaus teigimu, pašnekovų atsakymai nebuvo režisuoti, todėl, kas nenorėjo, tas nekalbėjo, o kai kas apie tam tikrus esmingus klausimus prabilo bene pirmąkart gyvenime.
„Mudu su Audriumi filme irgi dalyvaujame, tiesa, už kadro – vaizdu pasakojame savo sugalvotas istorijas: kaip buvo surengtas skulptūros „Karališkas obuolys“ numetimo nuo Vilniaus Žirmūnų tilto spektaklis, kaip žarnyno bakterijos kovoja prieš veganizmą ir kaip mirdamas įsiamžina nežinomas vyras, – šiek tiek trilogijos turinį atskleidžia I. Staškevičius, pabrėždamas, kad nors pastarąja – mirties – tema nė vienas nesame linkę nei mąstyti, nei kalbėtis, vis dėlto, jos vengiant, neįmanoma rimčiau galvoti ir kitais egzistenciniais klausimais. – Džiaugiuosi, kad filme pašnekovai šia tema giliai atsivėrė, išsakė nuomonę bei asmeninę poziciją, kurios banalia tikrai nepavadinsi. Manau, kad tokiems atviriems interviu padėjo, jog klausinėdamas neapsimetinėjau, o tai, ką norėjau sužinoti, man tikrai labai rūpi. Profesoriai Vytautas Landsbergis, Algis Mickūnas, gamtos fotografas Marius Čepulis, rašytojai Markas Zingeris, Ugnė Barauskaitė ir kiti puikūs pašnekovai įrodė, kad mirties ar laidojimo temomis galima kalbėti šviesiai, su šypsena ir net viltimi.“
Viena iš filmo scenų buvo nufilmuota „Lietuvos krematoriume“, esančiame Kėdainiuose. „Esame dėkingi „Lietuvos krematoriumo“ vadovams ir darbuotojams, kad jie patikėjo meninio požiūrio galia ir įsileido į šią sakralią vietą, – sako I. Staškevičius. – Netikėtumas čia buvo tik tas, kad atvykę sužinojome, jog pakartoti kremavimo procesą būtų tiek sudėtinga, jog privalome viską nufilmuoti pirmu mėginimu. Ir mums tai pavyko.“
Bernardas Vilkelis, „Lietuvos krematoriumo“ vadovas pastebi, jog krematoriumo erdvės naudojimas meno tikslais, kad ir kaip tai nuskambėtų, gana įprastas. „Krematoriumo įkūrėjai, dar prieš statant pastatą numatė, jog čia, fojė, nuolat vyks profesionalių menininkų keičiamos parodos, kurias nemokamai galės lankyti ne tik atlydintys mirusius artimuosius, bet ir atvykstantys į ekskursijas, kurias organizuojame beveik nuo veiklos pradžios. Todėl ir filmavimo grupę priėmėme be dvejonių. Tiesa, kaip ir parodų atidarymai ar ekskursijos, taip ir filmavimas buvo derinamas, kad netrukdytų kremavimo procesams ir netrikdytų mirusiuosius atlydinčių artimųjų.“
Dar viena įdomi, anot I .Staškevičiaus, filmo scena buvo filmuojama ledonešio metu, kai ant ledo lyties plaukė negyvo žmogaus kūnas: „Filmavome Vilniaus centre, tad sulaukėme ne tik praeivių, bet ir specialiųjų tarnybų dėmesio. Filmuojant šią sceną puikiai padirbėjo visa komanda: dronų operatoriai, baidarininkas Darius Jurgaitis, pademonstravęs gebėjimą sraunioje Neryje laviruoti tarp masyvių lyčių, kompozitorius Benas Matuzevičius, pritaikęs originalią muziką.“
Vis dėlto, pasak I. Staškevičiaus, jiems su A. Lelkaičiu sudėtingiausia buvo filmuoti scenas su gyvūnais – suopiais, kiaule ir drugeliais. „Turėjome parodyti mirusiojo kūną lesančius paukščius, todėl čia labai padėjo ornitologai, patarę, kaip filmuoti girioje, kaip pritraukti suopius. Dabar ši scena atrodo įspūdingai ir natūraliai, tačiau ją filmavusiam Audriui prireikė ne tik meistriškumo, bet ir kantrybės“, – prisimena I. Staškevičius.
Filmo kūrėjai jau sulaukė žiūrovų atsiliepimų: vieniems patiko viena trilogijos dalis, kitiems – kita, dar kiti norėtų tęsinio. „Suprantu, kad pirmasis nežinomų kūrėjų filmas negali pritraukti itin daug dėmesio. Be to, konceptualus kino metodas neįtiks kiekvienam žiūrovui – mūsų kūrinys skatina ne tik jaudintis ar juoktis, bet ir susimąstyti. Tačiau, jei ir be filmo reklamos sulaukėme norinčių jį pamatyti, vadinasi, tokio pobūdžio filmų Lietuvoje reikia“, – svarsto I. Staškevičius.
Trilogija „Trejetas“ šalies kino teatruose bus rodomas iki lapkričio 14 d.
