1934 metų Prano Klimaičio publikacijoje gvildenama Šv. Mikalojaus bažnyčios praeities detalės. Vilniaus senamiestyje stovinti seniausia katalikų bažnyčia Lietuvoje šaltiniuose minima jau keturioliktame amžiuje. Pateikiu Lietuvos kariuomenės majoro ir istoriko mintis:
“Garsi Šv. Mikalojaus bažnytėlė, kurioje nuo 1900 m. pamaldose skamba lietuvių kalba. Ji tapo tikru Vilniaus lietuvių tikybos centru. Nors randasi pačiame Vilniaus centre, ją surasti nelengva. Reikia eiti siauromis ir purvinomis gatvėmis. Važiuoti beveik neįmanoma, nes telpa tik vienas vežimas.
Netoli apgriuvusių pranciškonų vienuolyno mūrų, sueina į vieną tašką bene penkios tokios gatvelės. Prie šių gatvių kryžkelės ir stove minėta bažnyčia.
Ankštas šventorius iš dviejų pusių apsuptas aukšta, mūrine tvora. Šventoriaus viduryje pati bažnytėlė. Neaukštos, bet storos raudonų plytų sienos daro nepaprastą įspūdį.
Devyniolikto šimtmečio pabaigoje ši bažnyčia buvo labai užmiršta. Klebonijos patalpose gyveno keli suvargę žydeliai. Vienas senų batų lopytojas, o kitas senas kunigas. Pastarasis du kartus per metu atlaikydavo bažnyčioje mišias. Mišios buvo laikomos tik tam, kad maskolių valdžia bažnyčią visai neuždarytų.
Ties pačia bažnyčia, kitoje gatvelės pusėje gyveno stambus popierio pirklys Papp. Lietuvoje jis buvo vadinamas įžymiausiu popierio karaliumi ir urmininku.
Savo biznį Papp pradėjo nuo gana kuklios apyvartos, bet laikui bėgant jo verslas išaugo. Pirmosios patalpos tapo ankštos. Devyniolikto amžiaus pabaigoje Vilniaus kapitula išnuomoja Papp Šv. Mikalojaus bažnyčią. Tuo metu, kada Vilniaus lietuviai pradėjo savo žygius, norėdami turėti bent vieną bažnyčią, kurioje pamaldos būtų laikomos lietuvių kalba, bažnyčios durų raktai buvo Papp kišenėje.
Senelis kunigas turėjo raktus tik į zakristiją ir priėjimą prie didžiojo altoriaus. Visa bažnyčios patalpa buvo prikrauta įvairiausio popieriaus. Čia pat stovėjo keli sunkūs vežimai, kuriuose Papp gabendavo savo prekes.
Vilniaus lietuviams atrodė, kad šią bažnyčią gauti bus lengviausia. Telieka iškraustyti iš jos žydų sandėlį, susiremontuoti ir melstis.
Tačiau Vilniaus kapitula, lietuviams bažnyčios dovanoti nenorėjo. Nes reikėjo nutraukti nuomos sutartį su popieriaus karaliumi. Tačiau lietuviai vis tik ryžosi savo lėšomis ir galimybėmis ją suremontuoti.
Baltrušaičiui buvo lemta suvaidinti lemiamą vaidmenį atgaunant bažnyčią. Jis buvo veiksmo žmogus, todėl nelaukdamas, kaip vystysis derybos su Vilniaus kapitula ir nuomininku Papp, ėmė šventyklą remontuoti. Kadangi į vidų įeiti nebuvo galima, Baltrušaitis pradėjo puošti bažnyčią iš lauko pusės. Ties bažnyčios anga, aukščiau durų, jis nupiešė Dievo Tėvo atvaizdą ir parašė: Dievas mūsų gelbėtojas ir tvirtybė.
Kai Baltrušaičio kūrinį pamatė bažnyčios nuomininkas Pappas, paprašė paaiškinti, ką reiškia tas parašas. Popieriaus karalius susimąstė gavęs atsakymą ir liepė savo tarnams atrakinti bažnyčios duris ir tuoj pat ją iškraustyti. Bažnyčios raktą atidavė Baltrušaičiui.
Nuo tos dienos bažnyčia pasiliko lietuvių rankose. Nors teko dar ilgai kovoti su lenkiška lenkomanų valdoma Vilniaus kapitula. Galų gale ir lenkai pripažino, kad bažnyčia priklauso lietuviams.”
Autorius Tomas Sušinskas
