1940 m. birželio 15 d. į Lietuvos valstybės teritoriją Sovietų Sąjunga įvedė savo kariuomenę ir taip pradėjo šalies okupaciją. Nuo pirmosios okupacijos dienos pradėtas nuoseklus Lietuvos valstybingumo pamatų griovimas, taikių gyventojų persekiojimas ir areštai. Įprastą gyvenimo ritmą pakeitė įtampos ir nerimo dienos. Daugeliui kilo klausimas: kas bus toliau?
1940 m. liepos 6–7 d. tuometinio Valstybės saugumo departamento direktoriaus Antano Sniečkaus duoti įsakymai nurodantys, kaip elgtis su „priešvalstybinėmis partijomis“ ir „priešvalstybiniais elementais“ leido pradėti asmenų areštus. Liepos 10–17 d. buvo suimti 504 asmenys – buvę Nepriklausomos Lietuvos Respublikos ministrų kabineto nariai, karininkai, teisininkai, policijos nuovadų viršininkai, kalėjimų viršininkai, laikraščių redaktoriai, žurnalistai, partijų pirmininkai.
Suėmimai tęsėsi iki pat 1941 m. birželio 14 d. prasidėjusių trėmimų. Nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 14 d. suimti 3434 žmonės. 3915 suimta 1941 m. birželio 14–19 d. dienomis.
Dalis suimtų asmenų kalinti ir tardyti Lietuvos kalėjimuose, dalis išvežti į Maskvos Butyrkų, Lefortovo, Liubiankos ir kitus Sovietų Sąjungos kalėjimus.
1940 m. liepos mėnesį prasidėjo ir „antisovietinių elementų“, arba „liaudies priešų“, registravimas, jų sąrašų sudarymas. Okupacinio režimo priešu laikytas kiekvienas nepriklausomoje Lietuvoje politinį ar visuomeninį aktyvumą rodęs Lietuvos pilietis. Totalus sekimas turėjo apimti kiekvieną socialinę grupę, visų profesijų žmones. Tokiu būdu siekta sukelti kuo didesnę įtampą, nepasitikėjimą vienas kitu.
1941 m. birželio 14 d. 3 val. ryto prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų – lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, žydų – trėmimas.
Pasirengimo 1941 m. birželio trėmimams baigiamasis etapas prasidėjo 1941 m. gegužės 16 d. VKP(b) CK ir SSRS Liaudies Komisarų Tarybai priėmus slaptą nutarimą „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Baltijos respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos“. Vyriausiuoju akcijos vykdytoju buvo paskirtas SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija. Vykdant centro direktyvą, gegužės 23 d. Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisaro Piotro Gladkovo slaptu įsakymu Kaune buvo sudarytas respublikinis štabas trėmimo operacijai įgyvendinti. Lietuvos komunistų partija, ypač jos vadovybė, dalyvavo priimant sprendimus dėl Lietuvos gyventojų trėmimo, patys prisidėjo prie trėmimo akcijos organizavimo ir vykdymo. Iki trėmimų pradžios likus 10 dienų viskas turėjo būti parengta: numatyti tremiamų žmonių pervežimo maršrutai, apskaičiuota, kiek reikės vagonų, sudarytas tremtinių sulaipinimo planas. Kad žinia apie trėmimus nepasklistų po Lietuvą, trėmimų vykdymo grupių nariai po instruktavimo neturėjo teisės palikti tarnybinių patalpų. Trėmimams vykdyti buvo mestos beveik visos Lietuvos SSR vidaus reikalų ir valstybės saugumo pajėgos, prokuratūros darbuotojai, aktyvūs kolaborantai (vadinamasis sovietinis ir partinis aktyvas). Pasitelkti NKGB ir NKVD darbuotojai iš Sovietų Sąjungos, Ukrainos ir Baltarusijos.
Visus trėmimo akcijos dalyvių veiksmus turėjo reguliuoti SSRS valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojo Ivano Serovo instrukcija „Antisovietinių elementų iškeldinimas iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos“. Joje nurodoma trėmimų vykdymo, tremtinių saugojimo ir lydėjimo, žmonių sulaipinimo į gyvulinius vagonus tvarka. Minėtoje instrukcijoje buvo numatyta vyrų atskyrimo nuo šeimos tvarka, o SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro L. Berijos patvirtintame iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Moldovos ištremiamo „specialiojo kontingento“ etapavimo, įkurdinimo ir įdarbinimo veiksmų plane aiškiai nurodyta, į kokius lagerius turi būti išsiųsti nuo šeimų atskirti vyrai. Konvojaus dokumentuose į lagerius siunčiami suimtieji buvo pavadinti „suimtaisiais“, „A grupe“ arba „A grupės suimtaisiais“, tremtiniai – „B grupe“ arba „B grupės suimtaisiais“.
Trėmimo vykdytojų grupei įsiveržus į tremiamųjų butus ar namus, jos vyresnysis pirmiausia pagal sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, paskui pradėdavo kratą – „ginklams surasti“. Po kratos tremiamiesiems būdavo pareiškiama, kad vyriausybės nutarimu jie bus vežami „į kitas Sovietų Sąjungos sritis“. Mėginančius bėgti šaudė. Pagal I. Serovo instrukciją, tremtiniams buvo leidžiama pasiimti ne daugiau kaip 100 kg per jų gyvenimą užgyvento turto: drabužių, avalynės, indų, patalynės, maisto, o kaimo gyventojams – dar ir kirvių, pjūklų, kito smulkaus inventoriaus. Kiek ir kokių daiktų gali pasiimti tremiamieji, visiškai priklausė nuo trėmimo vykdytojų valios, o dauguma tremtinių kratų metu buvo atvirai apiplėšiami. Likęs jų turtas – tai, ko nepajėgdavo išvogti trėmimo vykdytojai – konfiskuojamas.
Suvežti į geležinkelio stotį žmonės buvo suvaromi į vagonus. Vagonai su žmonėmis buvo laikomi uždaryti vidutiniškai tris keturias paras, kol būdavo sugrūdamos visos tremiamos šeimos ir suformuojami ešelonai. Siekiant išvengti panikos, vyrų atskyrimas nuo šeimų geležinkelio stotyse vyko pasitelkiant melą, kad jie tik kurį laiką važiuos atskiruose vagonuose, o vėliau vėl bus kartu su savo šeimomis. Deja, dauguma jų tą dieną savo artimuosius matė paskutinį kartą.
Tremtis palietė visus gyventojų sluoksnius, tačiau labiausiai nukentėjo Lietuvos politikos, kariuomenės, valstybės saugumo ir teisėsaugos struktūrų tarnautojai, politinių ir visuomeninių organizacijų vadovai ir nariai, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros ir kitų įstaigų darbuotojai, stambūs ūkininkai ir miškininkai – pažangioji visuomenės dalis.
Į suformuotus 17 ešelonų 1941 m. birželio 14–19 dienomis buvo patalpinta ir iš Lietuvos išvežta apie 17 tūkst. žmonių: apie 13 tūkst. – į tremtį, 4 tūkst. – į lagerius. Tiksliai žinomas 12 331 tremtinio ir 3915 politinių kalinių likimas. Tremtyje atsidūrė virš 5 tūkst. vaikų iki 16 metų amžiaus. Geležinkelio stotyse nuo šeimų atskirti vyrai išvežti į Komijos ASSR, Archangelsko, Gorkio, Molotovo, Sverdlovsko, Vologdos sr., Kazachijos SSR ir Krasnojarsko krašto lagerius. Šeimos nariai ištremti į Komijos ASSR, Novosibirsko ir Tomsko sr., Altajaus ir Krasnojarsko kr. Su šeimomis liko tik dešimtadalis vyrų. 82 žmonės tremties vietų nepasiekė – mirė pakeliui gyvuliniuose vagonuose.
1941 m. rugsėjo–spalio mėn.oficialiose SSRS NKVD ataskaitose buvo suskaičiuoti 12 682 tremtiniai iš Lietuvos (be suimtų ir išvežtų į lagerius), kurie paskirstyti taip: Altajaus kr. – 7462 žm., Komijos ASSR – 1549 žm., Novosibirsko ir Tomsko sr. – 3507 žm., Krasnojarsko kr. – 164 žm.
Tremtiniai kentėjo nuo atšiauraus klimato, bado, sunkaus fizinio darbo, vietos gyventojų, tremtinių gyvenviečių komendantų ir brigadininkų nuolatinių patyčių, alinančios ir gniuždančios kasdienybės. Daug vaikų, senelių ir silpnesnės sveikatos žmonių mirė jau pačią pirmąją tremties žiemą.
1942-ųjų birželio mėn. 2795 tremtiniai iš Altajaus krašto buvo išvežti tikrai žūčiai prie Laptevų jūros Jakutijos ASSR ir rugpjūčio mėnesį išlaipinti Lenos upės deltoje esančiose Muostacho, Tit Arų, Trofimovsko, Stolbų salose, Bykovo kyšulyje, Janos upės deltoje – Ambarčiane, Kazačėje, Kuogastache, Krestuose ir kitose negyvenamose salose. Šių tremtinių padėtis buvo ypač sunki – nebuvo nei būstų, nei maisto. Baisus arktinis šaltis, badas ir ligos pražudė ištisas šeimas.
Atsidūrę tremties vietose, tremtiniai buvo traktuojami kaip specialusis kontingentas, prižiūrimas ir kontroliuojamas tremtinių gyvenvietes administravusių komendantūrų. Iš tremtyje atsidūrusių žmonių buvo atimti pasai, vietoje jų išduodamos specialios pažymos – laikinieji liudijimai, skirti privalomajai tremtinių registracijai. Be konkrečios gyvenvietės komendantūros komendanto leidimo tremtinys negalėjo išvykti iš gyvenamosios teritorijos ar pasišalinti iš darbo vietos. Bet koks savavališkas veiksmas buvo vertinamas kaip mėginimas pabėgti. Už tai grėsė baudžiamoji atsakomybė ir įkalinimas kalėjime arba lageryje.
Iš esmės tremtiniai neturėjo jokių teisių. Jų niekas negynė. Jie buvo paversti pigia, beteise darbo jėga. Bet koks bandymas ginti savo teises galėjo būti traktuojamas kaip esamos santvarkos šmeižimas, mėginimas kelti neramumus ir baigtis įkalinimu.
1941 m. birželio 14–19 d. iš Lietuvos išvežti tremtiniai ir politiniai kaliniai į sovietų okupuotą tėvynę sugrįžo po penkiolikos ar net dvidešimties metų. Buvo ir tokių, kurie negrįžo.
1989-1991 m. buvę tremtiniai ir jų vaikai vyko į tremties vietas parvežti mirusių artimųjų palaikų. Tais metais Komijos Respublikoje, Altajuje ir Jakutijoje pastatyti atminimo kryžiai ir paminklai tremtyje žuvusiems atminti.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro informacija
