Nesenus įvykius, kai Lietuvoje aidėjo oro pavojaus signalai, daugelis prisimena su nerimu. Tačiau kol vieni ieškojo informacijos apie priedangas ar dalijosi įspūdžiais socialiniuose tinkluose, daliai senjorų kilo visai kitoks klausimas – ką daryti, jei iki artimiausios priedangos tiesiog negali nueiti?
Socialines paslaugas namuose teikiančios organizacijos „Senjoro“ vadovas Modestas Bastys pastebi, kad kalbant apie pasirengimą ekstremalioms situacijoms dažnai pamirštama viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių.
„Teorinis patarimas, išgirdus pavojaus signalą, eiti į priedangą ne visada atitinka realybę. Dalis senjorų juda tik su vaikštyne, turi rimtų sveikatos problemų arba yra prikaustyti prie lovos. Todėl pasiruošimas jiems turi prasidėti ne nuo krizės akimirkos, o gerokai anksčiau“, – sako M. Bastys.
Svarbiausias pasiruošimas – ne daiktai
Nors viešojoje erdvėje daug kalbama apie išvykimo krepšį ir būtiniausių daiktų atsargas, specialistai pabrėžia, kad senjorams svarbiausias yra aiškus veiksmų planas. Ar žmogus žino, ką darys gavęs perspėjimą? Ar žino, kam skambins? Ar turi žmogų, kuris galėtų padėti, jei pats negalėtų greitai judėti?
„Praktikoje matome, kad didžiausią saugumą suteikia ne sudėti daiktai, o iš anksto apgalvoti veiksmai. Krizės metu žmogui daug lengviau veikti, kai jis jau yra apsisprendęs, kur eis, ką pasiims ir su kuo susisieks“, – sako M. Bastys.
Būtent todėl „Senjoro“ organizacija savo klientams parengė atmintinę „Mano saugumo planas“, kurią darbuotojai senjorams padeda užpildyti ir pasikabinti matomoje vietoje jų namuose.
Vienišumas ekstremalios situacijos metu tampa rizikos veiksniu
Pasak specialistų, viena didžiausių rizikų ekstremalių situacijų metu yra ne amžius, o vienišumas. Jeigu žmogus gyvena vienas, neturi reguliaraus kontakto su artimaisiais ar kaimynais, jam gali būti sunkiau laiku gauti informaciją, pagalbą ar tiesiog sulaukti žmogaus, kuris patikrintų, ar viskas gerai.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės saugos skyriaus vedėjas Žygimantas Solovjovas pabrėžia, kad pasirengimas krizėms prasideda nuo bendruomeniškumo. Jis ragina daugiabučių gyventojus iš anksto aptarti, kuriems kaimynams gali reikėti pagalbos, o senjorus – nebijoti apie savo poreikius kalbėti garsiai.
„Ekstremalios situacijos metu labai svarbu, kad aplinkiniai žinotų, jog konkrečiam žmogui gali reikėti pagalbos evakuojantis ar pasiekiant saugią vietą. Dažnai tai nėra akivaizdu, jei apie tai niekada nebuvo kalbėta“, – sako Ž. Solovjovas.
Ekspertas priduria, kad savivaldybė turi mechanizmus ir duomenis, kaip identifikuoti žmones, kuriems reikalinga fizinė pagalba evakuojantis, tačiau sistemoje matomi tik tie asmenys, kuriems yra teikiamos oficialios socialinės ar sveikatos priežiūros paslaugos. Būtent todėl M. Bastys ragina nelaukti krizės ir, esant poreikiui, priimti pagalbą namuose jau dabar – tai ne tik palengvina kasdienybę, bet ir įtraukia senjorą į valstybės saugumo radarus.
Ką turėtų aptarti artimieji?
Pasak specialistų, pasiruošimas prasideda nuo paprasto pokalbio. „Nuvažiavus aplankyti tėvų ar senelių verta ne tik atvežti lauktuvių, bet ir kartu peržiūrėti jų saugumo planą. Padėti telefone įjungti skubius perspėjimus, patikrinti radiją, įsitikinti, kad svarbiausi kontaktai ir vaistai yra vienoje vietoje“, – sako M. Bastys.
Artimieji taip pat turėtų aptarti:
- kur yra artimiausia priedanga;
- ar senjoras gali ją pasiekti savarankiškai;
- kas padėtų evakuacijos atveju;
- kur laikomi svarbiausi dokumentai;
- kokius vaistus reikėtų pasiimti;
- kam pirmiausia skambinti pavojaus metu.
Civilinės saugos ekspertas Ž. Solovjovas papildo, kad specialiai žmonėms su judėjimo apribojimais pritaikytos priedangos šiuo metu jau yra sužymėtos KOVO programėlėje.
Išvykimo krepšys: ko senjorams dažnai trūksta?
Nors bendros rekomendacijos galioja visiems, senjorų išvykimo krepšyje ypač svarbios yra reguliariai vartojamų vaistų atsargos, receptų ar medicininių dokumentų kopijos (įdėtos į sandarų plastikinį maišelį), atsarginiai akiniai, klausos aparatų baterijos, artimųjų kontaktai ir šiek tiek grynųjų pinigų smulkiomis kupiūromis.
„Žmonės dažnai pasirūpina vandeniu ar maistu, tačiau pamiršta dalykus, be kurių konkrečiam žmogui būtų sunkiausia išsiversti kasdien. Senjorams tai dažniausiai yra specifiniai vaistai, dokumentai ir reali galimybė susisiekti su artimaisiais“, – pažymi M. Bastys.
Didžiausias panikos priešas – pasiruošimas
Krizių įveikimo centro savanorė, psichologė Jovita Kriukelytė primena, kad pavojaus signalai natūraliai kelia nerimą visiems, o ypač vyresnio amžiaus žmonėms.
„Didžiausias panikos priešas yra pasiruošimas. Kai žmogus iš anksto žino, ką reikės daryti, jis greičiau pereina nuo emocinės reakcijos prie konkrečių veiksmų. Pavojaus signalas pats savaime nėra nelaimė – tai perspėjimas, suteikiantis laiko veikti“, – sako specialistė.
Psichologė taip pat pabrėžia, kad pokalbį su vyresnio amžiaus artimaisiais verta pradėti ne nuo gąsdinimų, o nuo rūpesčio: „Vietoje frazės „reikia ruoštis karui“ geriau sakyti: „Noriu, kad žinotume, ką daryti bet kokios nelaimės atveju – audros, elektros dingimo ar kitos ekstremalios situacijos.“ Toks požiūris padeda pasiruošimą suvokti kaip įprastą atsakingo gyvenimo dalį, o ne kaip artėjančios nelaimės ženklą.“
Pasiruošimas ekstremalioms situacijoms nėra gyvenimas baimėje ar blogiausio scenarijaus laukimas. Tai rūpestis savimi ir savo artimaisiais. Kaip tikimės, kad niekada neprireiks gesintuvo ar pirmosios pagalbos vaistinėlės, taip tikimės ir to, kad niekada neteks pasinaudoti savo saugumo planu. Tačiau jo turėjimas suteikia tai, ko krizės metu labiausiai reikia – aiškumą, ramybę ir žinojimą, kad neliksite vieni.
