Nors visuomenėje apie socialinį būstą dažnai formuojami neigiami išankstiniai vertinimai, žmonių istorijos atskleidžia kitokią realybę.
Šiame straipsnyje pateikiama socialinio būsto gyventojo Artūro istorija. Savo pasakojimu vyras dalinasi anonimiškai – vardas šiame straipsnyje pakeistas. Tokį sprendimą jis priėmė neatsitiktinai: baimindamasis, kad viešai atskleidus gyvenimo aplinkybes, dukros gali susidurti su patyčiomis mokykloje ar neigiamu aplinkinių požiūriu.
Pašnekovo istorija leidžia pažvelgti giliau ir suprasti, kad už socialinio būsto sąvokos slypi ne stereotipai, o dirbantys, atsakingi žmonės, kuriems socialinis būstas tampa laikinu, tačiau svarbiu stabilumo pagrindu gyvenime.
Kasdienybė: tvarka ir ramybė
Artūras pasakoja, kad gyvenimas socialiniame būste jam, pirmiausia, reiškia stabilumą po ilgo laiko, kai gyvenamąjį būstą teko nuomotis. Šis etapas, anot jo, buvo nuolat lydimas nesaugumo jausmo.
„Su dukromis gyvename tvarkingai, mums skirtame socialiniame būste palaikome švarą ir tvarką. Su kaimynais artimai nebendraujame – tiesiog pasisveikiname, vieni kitų paklausiame, kaip sekasi. Per daugelį metų supratau, kad taip paprasčiau gyventi – mažiau kalbų, mažiau ir problemų“, – sako jis.
Atžalos – pagrindinis stabilumo centras
Vis dėl to, svarbiausia pašnekovo gyvenimo dalis – jo šeima. Vyras augina dvi dukras – 17-os ir 18-os metų. Dukras jis augina vienas – nusprendus sukti skirtingais keliais su jų mama, pastaroji atžalų gyvenime visiškai nedalyvauja, neprisideda prie jų auginimo ir auklėjimo. Pačios mergaitės taip pat vengia bendrauti su mama, nes jos gyvenimo būdas ir elgesys – prastas pavyzdys augančioms dukroms.
„Man gyvenime svarbiausia, kad dukros būtų sveikos ir turėtų saugią aplinką. Net jei būstas nėra nuosavas, vien tai, kad turime stogą virš galvos, suteikia ramybės“, – dalijasi jis.
Būtent dukrų gerovė, anot jo, tampa pagrindine priežastimi siekti stabilumo kasdienybėje ir kodėl jis nusprendė neviešinti savo tapatybės. „Jei ne dukros, galėčiau gyventi bet kur. Bet dabar viską darau dėl jų – kad joms nieko netrūktų“, – atvirai kalba pašnekovas.
Jis pripažįsta, kad tėvystė iš esmės pakeitė požiūrį į gyvenimą – tiek prioritetus, tiek kasdienius sprendimus. „Kai augini mergaites vienas, tenka išmokti visko – atsakyti į klausimus, kurių anksčiau net nesuprasdavau, padėti situacijose, kuriose pats neturi patirties. Bet kai esi tėvas, tiesiog darai viską, kad vaikams būtų gerai“, – sako jis.
Pasak vyro, dukros yra pagrindinis motyvas judėti pirmyn ir siekti stabilesnio gyvenimo. Vyresnioji dukra jau galvoja apie savarankišką gyvenimą, norėtų studijuoti ir ateityje pati išsinuomoti būstą. Tačiau pašnekovas neslepia – pirmieji savarankiško gyvenimo žingsniai jaunam žmogui nėra paprasti. „Norint gyventi savarankiškai, reikia darbo, pastovių pajamų, stabilumo. Viskas vyksta palaipsniui – tam reikia laiko“, – sako jis.
Sudėtinga pradžia ir savarankiškumo kelias
Pasak socialiniame būste gyvenančio pašnekovo, šiandieninė ramybė neatsirado savaime. Artūro gyvenimo pradžia nebuvo lengva – jis augo vaikų globos namuose, šalia nebuvo artimųjų, galinčių padėti, patarti ar ištiesi pagalbos ranką, susidūrus su gyvenimiškais iššūkiais.
Bėgant metams, teko patirti įvairių pokyčių: keisti gyvenamąsias vietas, laikinai apsistoti skirtingose vietose, nuolat ieškoti, kur gyventi. Po tarnybos kariuomenėje situacija taip pat nebuvo paprasta – nors turėjo specialybę, be patirties įsitvirtinti darbo rinkoje buvo sudėtinga. „Visą gyvenimą teko prisitaikyti, vis ieškant stabilumo“, – sako jis.
Socialinis būstas – ne galutinė stotelė
Ilgą laiką vyras su dukromis gyveno nuomojamuose būstuose, dažniausiai – pagal terminuotas sutartis. Tai reiškė nuolatinį neapibrėžtumą ir priklausomybę nuo kitų žmonių sprendimų. „Būsto nuoma visada reiškia priklausomybę nuo kitų. Gali bet kada sulaukti žinios, kad reikia išsikelti“, – sako jis.
Atsikrausčius į socialinį būstą, atsirado daugiau stabilumo, nors pašnekovas atvirai pripažįsta – nuosavo būsto jausmo tai nepakeičia. Vis dėl to, tai yra svarbus saugumo pagrindas kasdienybėje. „Tai nėra vieta, kurioje norėčiau likti visą gyvenimą. Socialinis būstas man tapo tarpine stotele – galimybe atsistoti ant kojų, turėti stabilumo ir po truputį planuoti ateitį“, – atvirai sako vyras.
Jis neslepia, kad ateityje norėtų gyventi savarankiškai ir turėti nuosavą būstą, kuriame šeima galėtų jaustis visiškai nepriklausoma. Tačiau tam, pasak jo, reikia laiko. „Šiuo metu man svarbiausia turėti tvirtą pagrindą po kojomis. Kai gyveni ramiau, gali pradėti galvoti ir apie kitus tikslus“, – sako jis.
Šiuo metu šeima gyvena dviejų kambarių bute, kuris neseniai buvo suremontuotas. Anksčiau daugiabutis buvo bendrabučio tipo, tačiau po renovacijos pritaikytas gyvenamiesiems butams. „Būstas erdvus, yra didelė virtuvė, viskas sutvarkyta. Tikrai geros sąlygos gyventi“, – pasakoja jis.
Visuomenės požiūris ir realybė
Artūras neslepia, kad gyvenimas socialiniame būste kardinaliai pakeitė jo ir dukrų kasdienybę – atsirado daugiau aiškumo, mažiau nežinios. Kartu išliko atsakomybė laikytis nustatytų taisyklių bei kriterijų. Kalbėdamas apie visuomenės nuostatas, pašnekovas pripažįsta, kad visuomenės stereotipai apie socialiniame būste gyvenančius žmones vis dar gajūs.
„Anksčiau žmonės dažnai galvodavo, kad socialiniame būste gyvena asocialūs žmonės. Bet realybė – visai kitokia. Čia gyvena tokie patys žmonės, kaip ir visi, turintys darbus, besistengiantys dėl šviesesnio rytojaus, tačiau susidūrę su laikinais gyvenimo sunkumais“, – sako jis.
Šiuo metu socialinio būsto eilėje laukia 1640 gyventojų, o jame gyvenančiųjų grupės gana įvairios: dažniausiai tai – jaunos šeimos; šeimos, auginančios vaikus; vieniši asmenys; žmonės, turinys negalią ir kt.
