Vis labiau kaistant situacijai darbo rinkoje, kas mėnesį Lietuvoje išduodama per 700 leidimų dirbti atvykėliams iš trečiųjų šalių, o bendras jų skaičius per pirmąjį pusmetį siekė 4,5 tūkstančio. Tuo tarpu specialistai teigia, jog sprendžiant darbuotojų trūkumo problemą bene mažiausiai kreipiama dėmesio į kitą galimybę – įdarbinti šalyje gyvenančius neįgaliuosius, iš kurių per 100 tūkst. darbingo amžiaus asmenų tebėra darbo rinkos užribyje.
Iki 50 proc. darbdavių galėtų atverti duris neįgaliesiems
LSTC Darbo rinkos tyrimų institutui vadovaujančio profesoriaus Boguslavo Gruževskio teigimu, apie 40-50 proc. šalies darbdavių linkę priimti neįgaliuosius darbuotojus, tačiau nėra tam visiškai pasirengę.
„Šiuo metu, kai šalies įmonėms masiškai trūksta tiek aukštos kvalifikacijos, tiek ir mažiau kvalifikuotos darbo jėgos, yra ypač palankus metas sukurti sistemą, kuri verslui leistų paprasčiau įdarbinti neįgaliuosius, o pastariesiems – rasti norimą darbo vietą. Kuriant tokią sistemą iniciatyvos turėtų imtis valstybės institucijos, bendradarbiaudamos su neįgaliuosius vienijančiomis organizacijomis. Ir tam išradinėti dviračio nereikia, pakanka pasinaudoti gerąja kitų šalių – Vokietijos, Norvegijos bei kitų – patirtimi“, – sako prof. B. Gruževskis.
Siūlo trimis žingsniais sukurti ilgalaikę sistemą
Europos Komisijos ekspertas darbo rinkos politikos ir užimtumo klausimais siūlo įgyvendinti trijų žingsnių planą, kuris sukurtų nuolat veikiančią platformą neįgaliųjų įdarbinimui.
„Pirma, bendradarbiaujant neįgaliųjų organizacijoms, profesinėms sąjungoms ir verslui, reikėtų išsiaiškinti, kokios yra neįgaliųjų asmenų kvalifikacijos ir kompetencijos, kiek jie patys stengiasi įsitraukti į darbo rinką ir kiek pastarajai reikia tokių specialistų. Šia informacija būtina pasidalyti su darbdavių asociacijomis, kurioms būtų aišku, kokia yra darbo jėgos pasiūla“, – pasakojo B. Gruževskis.
Antras labai svarbus žingsnis – darbo vietų, kuriose neįgalieji galėtų būti įdarbinti, inventorizacija.
„Darbdaviai kažin ar patys inicijuos tokį žingsnį, tad jo pirmiausia turėtų imtis neįgaliuosius vienijančios organizacijos, padedant patirtį šioje srityje turinčiai Užimtumo tarnybai. Galima pradėti nuo potencialių neįgaliesiems pritaikytų darbo vietų inventorizavimo Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos įmonėse. Ir po kurio laiko turėtume žemėlapį, rodantį, kiek kuriuose miestuose yra darbo vietų neįgaliems asmenims“, – sako profesorius.
Jo teigimu, pačioms įmonėms tai įvertinti yra sudėtinga, būtent todėl neįgaliųjų organizacijų įsitraukimas yra būtinas: „Jei paklaustume darbdavio, ar konkrečią darbo poziciją galėtų užimti neįgalus asmuo – daug kas negalėtų atsakyti. Tačiau jei neįgalių žmonių poreikius išmanantys specialistai praleistų jo įmonėje kelias valandas, jie aiškiai identifikuotų, į kokias darbo vietas gali pretenduoti asmenys su negalia, kokie tie asmenys, ar pilną, ar nepilną darbo dieną jie galėtų dirbti ir pan.
Trečiasis ir, ko gero, svarbiausias žingsnis – kryptingai pasinaudoti darbo vietų inventorizavimo rezultatais, kad apie juos žinotų tiek neįgalieji, tiek darbdaviai. Pavyzdžiui, registruodami laisvą vietą Užimtumo tarnyboje darbdaviai jau būtų kompetentingi viešai įvardinti, ar šią vietą gali užimti neįgalus asmuo, jei taip – tai kokio neįgalumo.
„Sukūrus tokią sistemą galima pasiekti, kad neįgalus asmuo jau per porą mėnesių atsidurtų darbo rinkoje, o personalo trūkumo problemą sprendžiančiam darbdaviui nereikėtų viso proceso pradėti iš naujo. Šis žingsnis yra ypač aktualus Lietuvai“, – pabrėžė prof. B. Gruževskis.
Neįgaliųjų įdarbinimu labiau domisi užsienio kompanijos
Dirbančiųjų neįgaliųjų asociacijos vadovės Simonos Kunigonytės teigimu, sukurti ilgalaikę įdarbinimo platformą būtų suinteresuoti ne tik 100 tūkstančių darbo rinkoje vietos nerandančių neįgaliųjų, bet ir šalies darbdaviai.
„Tiesa, nuolat konsultuodami šalies bendroves dėl neįgaliųjų įdarbinimo, pastebime, kad šioje srityje daugiausia iniciatyvos rodo socialinės įmonės ir užsienio kompanijų valdomos Lietuvos bendrovės. Tokią pastarųjų politiką lemia motininių įmonių vidaus kultūros ir socialinės atsakomybės nuostatos bei atitinkamas verslo įtakos visuomenės raidai suvokimas. Tačiau vien užsienio kapitalo bendrovių pastangų per maža – siekiant esminio postūmio neįgaliųjų įdarbinimo srityje, turėtų įsitraukti tiek mūsų šalies verslas, tiek valdžios sektorius“, – įsitikinusi S. Kunigonytė.
DNA vadovės nuomone, šalia tokio trijų žingsnių plano pagelbėtų ir kvotų sistemos. Dar pernai Seime buvo parengtos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pataisos, pagal kurias viešojo sektoriaus organizacijose, turinčiose daugiau nei 50 darbuotojų, bent penkis procentų jų turėtų sudaryti neįgalieji. Tokio pobūdžio kvotų ir didesnę viešoji sektoriaus atsakomybę už pažeidžiamų darbo rinkoje darbuotojų užimtumą palaiko ir prof. Gruževskis.
„Deja, tokia graži iniciatyva liko tik rekomendacinio pobūdžio, nes jos pabūgo pats viešasis sektorius. Todėl nauda kol kas – iš esmės nulinė. Tačiau būtent valstybė ir jos institucijos šiuo atveju turėtų imtis iniciatyvos ir rodyti pavyzdį kitiems darbdaviams. Neįgaliųjų įdarbinimas gali sumažinti darbo jėgos trūkumą daugelyje ekonomikos sektorių“, – įsitikinusi S. Kunigonytė.
