Dar šių metų kovo tryliktą dieną mes, dešimt pacientų po kepenų transplantacijos, kreipėmės atviru laišku į sveikatos apsaugos ministrą ir visuomenę gindami VU Santaros klinikų generalinio direktoriaus profesoriaus Kęstučio Strupo garbę galimos korupcijos skandalo Vilniaus Universiteto Santaros klinikose kontekste. Šio laiško tikslas buvo – kad visi geri darbai nebūtų nubraukti klaidos (jei ji būtų įrodyta), nes tai būtų daugiau nei neteisinga prieš šį žmogų, išgelbėjusį šimtus gyvybių ir vis dar gelbstintį mūsų tautos žmones nuo išankstinės mirties. Didėliausias ačiū žiniasklaidos portalams nuo mūsų, pacientų ir profesoriaus, už drąsą, atnešusiems šią žinią visuomenei.
Šiandiena aš dar kartą atviru laišku kreipiuosi į visuomenę, Vilniaus miesto savivaldybės merą, savivaldybės administracijos direktorių, prašydamas supratingumo jaunos studentės atžvilgiu.
Tos pačios VU Universiteto Santaros klinikos ir tas pats dešimtmečiais besitęsiantis, protu nesuvokiamas, valstybinis reketas. Mašinų parkavimo problema – votis peraugusi į piktybinį naviką, kurio nei pašalinti nei gydyti įgalių biurokratų vis dar Lietuvai neparuošia jokie universitetai.
Nors už lango vis dar besitęsiantis balandis, greitai gegužis man pradės skaičiuoti keturioliktus metus, kai aš, apdovanotas šešto dešimtmečio virusiniu hepatitu pradėjau varstyti Santaros Klinikų kabinetų duris. O metams bėgant Santaros Klinikos virto mano antraisiais gimtaisiais namais. Namai būtų kaip ir namai. Tačiau šeimininkus šių namų, manau, Vilniaus miesto savivaldybėje derėtų kalbinti.
Kas kitas, jei ne šeimininkas galėtų sudrausminti savo reketininkus? Juk versle, kaip kare, net nusikaltėlių grupuotės per savo reketininkus duoda nurodymus verslininkams – darykite tai, nedarykite to ir jūsų verslas klestės. O kas sudrausminti turėtų valstybinį reketą? Savivaldybės meras, administracijos direktorius, savivaldybės taryba? Nuo šito reketo kenčiame mes – pacientai, kurie atvažiuojame į Santaros klinikas ne poilsiui ir ne pramogai, tačiau ir ne pusvalandžiui, ne puodeliui kavos.
Per šiuos metus, besilankydamas Santaros Klinikose eilinėms planinėms patikroms, susipažinau su panašaus likimo žmonėmis po transplantacijų. Vieša paslaptis – esame remiami valstybės pašalpomis. O iš čia ir kyla tas paradoksas, kad ta pati valstybė, kuri mus paremia pašalpomis, per savivaldybių reketininkus „senukus pensininkus“, kita ranka mus nubaudžia baudomis, už neva ne vietoje pastatytą mašiną. Keturiolikti mano lankymosi metai Santarose. Keturiolikti metai kimšte užkimštos mokamos stovėjimo aikštelės… ir keturiolikti metai vis intensyviau “dirbantys“ pensininkai – reketininkai.
Investavau savo santaupas į savo vaikų mokslus, kurie vis dar Lietuvoje. Neliko pinigėlio išmaniajam telefonui, kuriuo galėčiau užfiksuoti šiuos „tvarkdarius“ fotografuojančius šalikelę nusėtais automobiliais bei kaišiojančius pranešimus po mašinų priekinio stiklo valytuvais apie su 30 – 90 eurų prisegtomis grasinančiomis baudomis. Bepigu jiems fiksuoti „pažeidėjus“ už kasdienės „rinkliavos“ suneštus turtus išmaniajai technikai. Tik teisinėje valstybėje taip elgtis beįmanoma?! Šie savivaldybės samdyti senukai „tvarkdariai“ niekuo čia dėti, kaip ir tie senukai – kolaborantai, kurie 1942-1943 metais, kaimo vokiečio komendanto paliepimu, mano mamą ir daugelį jaunų žmonių, sulaukusių pilnametystės, traukė į sąrašus ir vagonais gabeno į nelaisvę – darbams Hitlerinėn Vokietijon.
Ne šiaip sau kreipiuosi prašydamas supratingumo jaunos studentės atžvilgiu. Jai, kuri dar vis turi sąžinę, apdovanota žmogiškumu, išrašyta be teismo nuosprendžio bauda. Ji, be kaltės kalta, padaryta nusikaltėle tik už tai kad mane ir dar vieną neįgalųjį atvėžino į Santaras ir vėl parvėžino į Vilniaus autobusų stotį. Ji nemojavo benzopjūklu prieš kadagį, bet pasielgė kaip pilietė – pavėžino du negalią turinčius į Santaras. Ji pastatė automobilį ten, kur stato visi tie, atvykę ne poilsiui, ten, kur prieš daugelį metų, mano giliu įsitikinimu, privalėjo būti sukurta bendrąja prasme, tarpusavyje susijusių struktūrinių elementų visuma – infrastruktūra – įvairių veiklos sričių objektų, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus kompleksas… ir tik paskui rinkliava.
Turiu vilties, kad sveiko proto kruopelytė yra išlikusi savivaldybės labirintuose. Turiu vilties, kad mums dviem nebereikės „susimesti“ po 45 eurus, už eilinę planinę sveikatos patikrą, kad gražintumėm jaunai merginai už nepelnytai išrašytą baudą. Ir pasilieku sau „bet“… Bet jeigu mes kaskart prasilenkiame su sveika nuovoka, žemai nusilenkiame reketo taisyklėms, tada nereikalaukime iš jauno žmogaus pagarbos ir meilės savo šalies įstatymams, kaip kad tuos įstatymus kuriate sau ir savo užmačių įgyvendinimui. Ar tokius įstatymus ir jūsų užmačias privalo ginti ir galvas už jas guldyti jauni žmonės? Ir tebūnie, kaip V. Šekspyro monologe „Hamletas“, – atsakymą suraskite kiekvienas sau – būti ar nebūti Lietuvai skausme… ir ne vien Santaros prieigose.
Stasys Laniauskas
