Atsakyti dažniausi klausimai apie sodinamus Vilniaus želdinius

Miestą prižiūrintys specialistai atsako į dažniausiai pasikartojančius klausimus ir gyventojų pastebėjimus apie miesto želdinius.

Akivaizdu, kad augimo sąlygos mieste medžiams tikrai sunkesnės nei miškuose ar gamtiškoje aplinkoje: kietos dangos, karščio salos ir papildomi atspindžiai nuo stiklinių fasadų, vykdomos statybos ir infrastruktūros tvarkymo darbai. Jei medžiai auga prie gatvės, jų šaknys turi prisitaikyti prie apkrovos ir visiškai suspausto dirvožemio. Mieste augalus silpnina ir bendras tiek oro, tiek dirvožemio užterštumas, gatvėse žiemą barstomos druskos. Besikeičiantis klimatas dar apsunkina augimo sąlygas – mūsų kraštams neįprasti karščiai ir sausros, tropinės naktys, audros ir staigūs temperatūrų šuoliai. Prie viso prisideda ir natūralūs veiksniai – medžio amžius, įvairios ligos. Todėl dedamos didelės pastangos palengvinti jiems augimo sąlygas ir išsaugoti medžius, kad jie nedžiūtų:

Yra vietų, kur medžio nepasodinsi – per maža augavietė, po žeme – tikra tinklų ir komunikacijų raizgalynė, visai prie pat važiuoja transporto srautas ir užaugęs medis savo šakomis lįs į važiuojamąją dalį. Tuomet renkamasi – ar palikti tą vietą pliką ir be augalų ar pasodinti krūmų, žolinių augalų. Žinoma, vertingiau pasodinti krūmų, nei palikti pliką tik veja apaugusią vietą.

Krūmai sodinami ir tam, kad sudarytų pėstiesiems žaliąjį barjerą nuo važiuojamosios kelio dalies, sukurtų sveikesnę aplinką, sugertų teršalus, formuotų palankesnį mikroklimatą augti medžiams, taptų namai vabzdžiams, drugeliams ir labai nedideliems gyvūnėliams. Mieste taip pat sodinami uogas vedantys krūmai, kurie tampa maistu paukščiams, vabalams. Šios žaliosios juostos turtina biologinę įvairovę mieste.

Ne. Krūmai sukuria palankesnį mikroklimatą medžiams savo šešėliu vėsindami pomedį. Jie sugeria drėgmę, bet kartu ją palaipsniui išgarina. Taip pat krūmų ir medžių šaknų sistemos išsidėsčiusios ne tame pačiame lygyje ir dažniausiai siurbia drėgmę iš skirtingų vietų. Tačiau nereikia net teorijos, kad pamatytum, kaip jaučiasi plikas medis be apželdinto polajo ir medis, kurio polajis apželdintas. Pastarieji atrodo tikrai gyvesni.

Be pasiruošimo negalima tiesiog atlaisvinti polajo – nuimti plytelių ar išardyti kietos dangos, nes taip medžiui labiau pakenksime nei padėsime. Medis per daugelį metų prisitaikęs prie grindinio ir šaknys susiformavusios paviršiuje, palei plytelių plyšius. Nuėmus plyteles reikia apsaugoti šaknis per kurias medis greitai praranda drėgmę. Reikia atnaujinti gruntą, užpilti naujos derlingos žemės.  Tam reikia pasiruošti.

O kartais šaknys prisitvirtina prie plytelių ir, deja, nuimant polajus, pašalinama ir dalis šaknų, todėl tai daryti reikia atsargiai ir iš karto pridengti šaknis. Todėl dangų nuėmimas planuojamas ir vykdomas nuosekliai. Dažnai apjungiami infrastruktūros atnaujinimo darbai ir polajų atlaisvinimas. Per praėjusius ir šiuos metus nuimta apie 3000 kv. m kietųjų dangų.

Taip, brandus medis yra vertingesnis nei jaunas medelis, todėl stengiamasi juos išsaugoti. Anksčiau buvo įprasta projektuoti „nuo balto lapo“ – viską iškirsti ir tuomet statyti. Nuo to laiko daug pastangų įdėta, kad pasikeistų projektuotojų, užsakovų požiūris. Kraštovaizdžio architektai su projektais pradeda dirbti pačioje pirminėje projektavimo stadijoje, pritaikant projekto sprendinius stengiamasi išsaugoti kuo daugiau medžių.

Vilniaus miesto savivaldybė taip pat pasiekė, kad kompensacija už nukirstus medžius būtų padidinta, o medžiai atsodinami pagal kamieno diametrą – atsodinamų medžių sodinukų kamienų skersmenų suma turi atitikti pašalintų medžių kamienų skersmenų sumą.

Medžiai nukenčia ne tik dėl statybų – jie sensta, užpuola ligos. Todėl sodinti naujus būtina. Per pastaruosius trejus metus mieste pasodinta 68 tūkst. medžių ir 207 tūkst. krūmų.

Nauji medeliai išaugs ir teiks pavėsį ateities kartoms. O kiek metų jie augs keičiantis klimatinėmis sąlygomis, sunku pasakyti, bet jau dabar specialistai apželdinti miestą parenka rūšis, kuo atsparesnes karščiui, sausrai, užterštumui.

Paskaičiuota, kad neprigyja vos  5 proc. medžių – tai normalu. Net ir savo sode pasodinus medžius ir juos nepriekaištingai prižiūrint, dalis neprigyja. Tačiau tai nereiškia, kad neprigijus, šeimininkas visai nesodins medžių.

Neprigijus aiškinamasi priežastys – kas atsitiko, kad medis čia negalėjo augti, imami ir dirvos mėginiai. Medžio prigijimą lemia ne vien laistymas ar nelaistymas. Tai priklauso nuo dirvožemio, augimo sąlygų, paties pasodinimo ir sodinuko kokybės.

Pagal sutartį su apželdintojais pirmus dvejus metus už medelio prigijimą atsakomybę prisiima įmonė. Jei medelis nudžiūsta, jis pakeičiamas pagal garantinį galiojimą.

Prie gatvių sodinami nemaži, apie 18–20 cm kamieno diametro medžiai apie 2,5 m aukščio su suformuotu šaknų gumulu. Mielai sodintume Lietuvoje užaugintus medžius, jei tik mūsų šalies medelynai pasiūlytų. Deja, tokių sodinukų Lietuvos medelynai neaugina, o importuoja iš Olandijos ar kitų šalių, kuriose jie auginami. Žinoma, būtų geriau, jei iš kitų šalių atvežti sodinukai pabūtų šiose klimatinėse sąlygose bent keletą metų, kad spėtų adaptuotis.

Prie gatvių sodinamos glaustašakės rūšys, kad šakos neįsikištų į važiuojamąją dalį, netrukdytų eismo ir jų nereikėtų tiek daug genėti. Tačiau kitose vietose, kur medžiui yra vietos užauginti plačią lają sodinami ne glaustašakiai medžiai.

Miestas turi užtikrinti, kad žiemą gatvės ir šaligatviai būtų saugūs. Druska kenkia augalams, tačiau sumažinti jos poveikį prie gatvių statomi apsauginiai skydai. Parkuose sniegas valomas mechaniniu būdu ir druskos mišiniai barstomi tik labai išskirtiniais atvejais. Taip pat svarstoma galimybė bent centrinėje miesto dalyje apledėjimus tirpinti ne druskos mišiniu – natrio arba kalcio chlorido druskomis, bet formiatais, kurie ne taip kenkia aplinkai, tačiau yra brangesni. Tokie mišiniai naudojami oro uostuose, kad nesudarytų korozijos orlaivių detalėse.