Paryžius, balandžio 10 d. (AFP-BNS). Astronomai trečiadienį pademonstravo pirmąją juodosios skylės nuotrauką.
Trečiadienį astronomai iš viso pasaulio vienu metu surengė šešias spaudos konferencijas Briuselyje, Šanchajuje, Tokijuje, Vašingtone, Santjage ir Taibėjuje ir paskelbė tyrimų Įvykių horizonto teleskopų tinklu (Event Horizon Telescope, EHT), skirtu būtent šių dangaus objektų paieškai, pirmuosius rezultatus.
Ryškiai oranžinės dujų ir plazmos aureolės apsupto juodo branduolio nuotraukoje matyti juodoji skylė, esanti galaktikoje M87, nuo kurios Žemė nutolusi maždaug 50 mln. šviesmečių atstumu.
„Tai yra atstumas, kurį vargu ar galėjome įsivaizduoti“, – naujienų agentūrai AFP sakė Prancūzijos Nacionalinio mokslinių tyrimų centro (CNRS) astronomas ir darbų, kuriuose aprašomi atradimai, bendraautoris Fredericas Guethas (Frederikas Getas).
Daugelis spėliojo, kad EHT šią savaitę pristatys kitą kandidatę – juodąją skylę, esančią mūsiškės Paukščių tako elipsinės galaktikos centre.
Palyginus, Sagittarius A* yra daug mažiau nutolusi nuo mūsų planetos – maždaug 26 tūkst. šviesmečių.
Golfo kamuoliukas Mėnulyje
Pasak astronomų, pastangos nufotografuoti galaktikos M87 bedugnę prilygo mėginimui iš Žemės pastebėti Mėnulyje esantį golfo kamuoliuką.
Europos kosmoso agentūros (ESA) astrofizikas Paulas McNamara (Polas Maknamara), juodųjų skylių ekspertas, pavadino tai „didžiuliu technikos pasiekimu“.
Pirmąją tokio objekto nuotrauką padaręs EHT nepanašus į jokį kitą iki šiol sukurtą aparatą.
„Užuot sukonstravę didžiulį teleskopą, kuris sugniužtų nuo savo svorio, sujungėme kelias observatorijas, tarsi jos būtų vieno milžiniško veidrodžio fragmentai“, – AFP sakė Grenoblyje veikiančio Milimetrinių radijo bangų astronomijos instituto (IRAM) astronomas Michaelis Bremeris (Michaelis Brėmeris).
Iš visų mums nematomų Visatos jėgų ir objektų, įskaitant tamsiąją energiją ir tamsiąją medžiagą, nė vienas labiau nekurstė žmonių smalsumo negu nematomos bedugnės, galinčios praryti ir dulkių telkinius, ir ištisas žvaigždes.
Astronomai dar XVIII amžiuje pradėjo kelti prielaidas, kad galbūt egzistuoja visa ryjančios „juodosios žvaigždės“, o vėliau pradėjo kauptis netiesioginių įrodymų, kad tokių objektų išties esama.
Juodosios skylės terminą 7-ojo dešimtmečio viduryje pasiūlė amerikiečių fizikas Johnas Archibaldas Wheeleris (Džonas Arčibaldas Vileris).
„Prieš daugiau kaip 50 metų mokslininkai pamatė, kad mūsų galaktikos centre yra kažkas labai ryškaus“, – naujienų agentūrai AFP sakė P. McNamara
Šio objekto „gravitacija pakankamai stipri, kad žvaigždės aplink jį suktųsi labai greitai – (kai kurios aplink jį apskrieja) vos per 20 metų“, aiškino jis.
Koks trumpas ši periodas galima spręsti iš fakto, kad mūsiškė Saulės sistema aplink Paukščių tako galaktikos centrą apskrieja tik maždaug per 230 mln. metų.
Galiausiai astronomai iškėlė prielaidą, kad šie spindintys objektai yra juodosios skylės, gaubiamos besisukančių smarkiai įkaitusių dujų ir plazmos žiedų.
Tačiau ties šių švytinčių žiedų vidiniais kraštais įsigali visiška tamsa.
„Įvykių horizontas nėra fizinė riba, ant jo nebūtų įmanoma atsistoti, – pažymėjo P. McNamara. – Jeigu esat į vidų nuo jo, nebegalit ištrūkti, nes tam reikėtų begalinės energijos. Jeigu esate šiapus – iš principo ištrūkti dar galite.“
Einsteinas buvo teisus
„Tai, ką jūs matote, iš esmės yra paskutinė fotonų orbita. Tai yra įrodymas, kad egzistuoja įvykių horizontas – supermasyvią juodąją skylę supanti apskritiminė trajektorija, esanti juodosios skylės atvaizdas“, – nufotografuotą objektą per spaudos konferenciją Vašingtone apibūdino projekto EHT vadovas Sheperdas Doelemanas (Šeperdas Doulmanas)
Jis pabrėžė, kad ši nuotrauka dar kartą patvirtina Alberto Einsteino (Alberto Einšteino) bendrąją reliatyvumo teoriją.
Mokslininkai sujungė į vieną didžiulį interferometrą aštuonis radijo teleskopus, nes toks tinklas geriausiai tinka juodųjų skylių stebėjimui.
Objektas galaktikoje M87 buvo nenutrūkstamai stebimas 10 parų 2017 metų balandį. Kiekvienas iš EHT tinklo teleskopų surinko po 500 TB informacijos.
Šiuos duomenis JAV ir Vokietijos superkompiuteriais dvejus metus analizavo mokslininkai.
Populiariojoje kultūroje žinomiausiu juodosios skylės atvaizdu tapo „Tarp žvaigždžių“ (Interstellar) vaizduojama Gargantua. Už šios bedugnės atvaizdo mokslinį patikimumą ir vizualinį aspektą buvo atsakingas amerikiečių astrofizikas Kipas Thorne’as (Kipas Tornas), pelnęs Nobelio premiją už gravitacinių bangų atradimą.
Juodoji skylė yra objektas, pasižymintis tokia stipria gravitacija, kad iš jo negali ištrūkti net šviesos dalelės.
