Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Šiandienos evangelijoje mes randame apaštalus, užsirakinusius bute dėl žydų baimės. Ko jie bijojo? Jie bijojo, kad jiems teks toks pats likimas, koks teko Viešpačiui. Ir nors buvo tokių, kurie matė jau Jėzų prisikėlusį, bet jie dar pilnai nesuvokė, kas įvyko. Nežiūrint, kad juos lydėjo Jėzaus paaiškinimai jų draugams, kur eidami į Emausą išgirdo, kaip raštuose viskas išsipildė Jėzuje Jo mirtimi ir prisikėlimu.
Mūsų pasaulyje šiandien irgi yra daug baimių. Mes irgi dažnai norime užsirakinti. Gal po dviejų metų pandemijos mažiau norime užsirakinti kambaryje, bet norime apsisaugoti – ar nuo pandemijos, ar nuo gręsiančio karo Ukrainoje ir kitų karų pasaulyje, nuo baimių, kurias sukelia ekonominės problemos. Mes ieškome saugumo. Siekiame saugumo nuo neprognozuojamo vadovo, nežinodami, ką dar jis gali padaryti.
Ir toje baimėje Jėzus įeina į kambarį pro užrakintas duris. Ir ką Jis padaro pirmiausia – palinki jiems ramybės ir parodo savo žaizdas – savo rankas ir savo šoną. Jos Jėzui dabar yra kaip Jo tapatybės ženklas, per jas apaštalai atpažįsta Jį. Todėl, kad jos liudiją Jo meilę ir jos liudija, kad Jis yra meilė. Jis pats mokė „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“. Jis ne tik už savo draugus, jis atidavė savo gyvybę už žmoniją – kad mes turėtume nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą.
Bet tuo pačiu jis meta mums iššūkį. Ir labai didelį iššūkį. Jis mokė: „Aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“. Kitur: „būkite gailestingi, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra gailestingas“.
Dievas kviečia mus į gailestingumą. Bet jis pats per šv. Faustiną labai aiškiai pasakė, kad niekada pilnai šio slėpinio nesuvoksime. Šv. Faustinos dienoraštyje Jis sako šv. Faustinai: „Mano gailestingumas yra toks didis, kad per visą amžinybę joks protas, nei žmogaus nei angelo, jo nesuvoks. Viskas, kas egzistuoja, išėjo iš mano gailestingumo gelmių. Kiekviena siela santykyje su manim visą amžinybę svarstys mano meilę ir gailestingumą. Gailestingumo šventė išėjo iš mano gelmių. Trokštu, kad būtų iškilmingai švenčiama pirmąjį sekmadienį po šv. Velykų. Nepatirs žmonija ramybės, kol neatsigręš į mano gailestingumo šaltinį.“
Tai yra didžiulis slėpinys, bet nepaprastas kvietimas, ir nurodo mūsų kelią patirti tą ramybę, kurią Viešpats duoda apaštalams ir duoda mums. Tas ramybės kelias yra pasitikėjimo kelias. Ir kitur Jėzus dienoraštyje įvardija tą patį. Jis sako Faustinai: „žmonija neras ramybės, kol pasitikėdama neatsigręš į mano gailestingumą“. Kitur Jėzus sako jai: „Viskas, kas egzistuoja, yra paslėpta mano gailestingumo gelmėse, giliau nei kūdikis motinos įsčiose. Kaip skaudžiai mane žeidžia nepasitikėjimas mano gerumu. Labiausiai mane žeidžia nepasitikėjimo nuodėmės“.
Tai Jėzus šiandien nurodo aiškų kelią į ramybę. Jis teikia mums savo ramybę ir siekia mums padėti sugebėti ją priimti, suprasti. Tai yra kvietimas mums tikėti Jo pažadais ir pasitikėti Juo, jungti savo gyvenimą su Jo gyvenimu. Su pasitikėjimu įžengti į Jo mums apreikštus didžiuosius slėpinius.
Šią savaitę, nuo Velykų Tridienio iki šiandienos, mes kaip tik apmąstome pačius giliausius Dievo slėpinius, kuriuos Jis mums yra atskleidęs.
Velykų Tridienį mes išgyvenam Jėzaus kančią, kryžių ir prisikėlimą. Jame kančia ir mirtis perkeistos į amžinąjį gyvenimą, džiaugsmą ir ramybę. Kodėl Jėzus leidosi būti nukryžiuotas ir numirti? Kad mes turėtume amžinąjį gyvenimą ir amžiną (ne laikiną) džiaugsmą.
Antrasis slėpinys, kuris mums pateikiamas Bažnyčios mąstyti šiom dienom – Didįjį Ketvirtadienį mąstėme Eucharistijos slėpinį. Jėzus, kuris pats save mums atiduoda ir pasilieka su mumis duonos pavidalu. Ir jis mums save atiduoda tam, kad mes taptume Juo, kad mes tikrai būtume Jo kūno nariai. Priimant Eucharistiją – ji mus perkeičia, padaro panašius į Jį.
O šiandien švenčiame Dievo Gailestingumo slėpinį, kuris yra toks gilus, kad kiti du slėpiniai – Jo mirtis ir prisikėlimas ir Eucharistija – kyla iš Jo gailestingumo, iš Jo meilės. Su pasitikėjimu kviečia mus atsiduoti šiam meilės slėpiniui. Juk žinome, kad mūsų meilė netobula, o Jo meilė nugali pasaulio nuodėmes.
Labai populiarus yra Meilės himnas, ypač laiminant santuokas tai labai mėgiama Šventojo Rašto dalis. Bet kai mes skaitome Pauliaus laišką Korintiečiams – mes dažniausiai kalbame apie mūsų meilę vienas kitam. Aš kviečiu įsiklausyti į Meilės himną žvelgiant į jį iš Dievo pusės, kaip Dievas žiūri su meile į pasaulį, kuris skęsta nuodėmėse, kuriame vyksta neapsakomi žiaurumai. Ir pats Dievas savo meilę mums šitaip pristato: „Dievo meilė kantri, ji maloninga, ji nepavydi: meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Jo Meilė niekada nesibaigia“.
Mes esame kviečiami įžengti į Dievo meilę, įžengti į tą ramybę ir ramybės būseną savo širdyje. Įžengti į jo atilsį, kuris mus paguodžia ir sustiprina eiti šiuo ramybės keliu.
Šiandienos evangelija baigiasi žinia, kad šitie dalykai yra surašyti, „kad tikėtume, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami vardan Jo turėtume gyvenimą“.
Jėzus šiandien ypatingai mums rodo tą kelią, kuriuo turėtume eiti, kad turėtume amžinąjį gyvenimą ir amžinąjį džiaugsmą. Jis kviečia mus tikėti ir pasitikėti Dievo gailestingumu – Jo gailestingumu mums ir visam pasauliui.
Jis kviečia mus paimti Jo ranką, kaip mažas vaikas paima savo tėvo ranką, jausdamasis saugus, kad tėvas jį nuves, kur saugu, ir drąsiai žengia kartu. Mes šiandien esame vėl kviečiami eiti su Juo tuo ramybės keliu. Todėl mūsų širdyje šiandien turi aidėti malda, kurią Jis prašė, kad Faustina užrašytų po šiuo paveikslu. Lai ta malda skamba ir aidi mūsų širdyje: Jėzau pasitikiu Tavimi! Jėzau pasitikiu Tavimi! Jėzau pasitikiu Tavimi! Amen.
+ Gintaras Grušas
Homilija, sakyta Dievo Gailestingumo sekmadienį, 2022 metų balandžio 24 dieną, Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje
