Andrius Kubilius, Seimo opozicijos lyderis
Netrukus švęsime Gegužės 3-ąją. Tiesą sakant, akivaizdu, kad ši data bus kur kas masiškiau minima Varšuvoje, o Lietuvoje, be oficialaus valdiško paminėjimo, ją retai kas savaime prisimins. Net ir Šalčininkuose ar visame Vilniaus krašte. Istorinė LDK atmintis sunkiai sugrįžta į sovietmečio ištuštintą sąmonę.
Nuo Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo prabėgo 26 metai. Lietuva daug pasiekė, daug kas keitėsi, žmonės per šiuos metus pamatė pasaulį, daug kam atsivėrė akys, todėl nuosekliai silpo nostalgijos sovietinei praeičiai jausmas. Dažniausiai tai vyko savaime, be ypatingų valdžios pastangų. Tačiau mąstymo, požiūrių, savivokos pažanga, istorinė atmintis savaime ne visur vienodai plito, todėl kaimuose tai vyko lėčiau, nei didžiuosiuose miestuose.
Didmiesčiuose: Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje tai vyko greičiau, nei mažesniuose Šiauliuose ar Panevėžyje. Vilniaus kraštas taip pat liko ta erdvė mūsų krašte, kur tokios mąstymo ar savivokos permainos savaime vyko ypač lėtai, o kai kur vietos politikų pastangų dėka net ir užsikonservavo gilios nostalgijos sovietmečiui apkasuose.
Visi suprantame, kad geopolitinio saugumo požiūriu tokių mentališkai neintegruotų į šalies gyvenimą teritorijų, ypač savotiškų „etninių getų“, atsidavusių sovietinės praeities nostalgijai, egzistavimas yra vienas iš pavojingų rizikos elementų. Neveltui apie tai savo kasmetinėse iššūkių šalies saugumui analizėse skelbia Valstybės saugumo departamentas, o nuo pat garsiosios A. Dugino Rusijos geopolitinės doktrinos paskelbimo laikų (1997 m.) įtampos kėlimas tarp Vilniaus krašto lenkų bendruomenės ir Lietuvos centrinės valdžios, taip sukeliant ir įtampas tarp Lenkijos ir Lietuvos, išlieka vienu iš svarbių Kremliaus strateginių tikslų.
Vilniaus krašte yra įvairių problemų, kurias akcentuoja ir vietos lenkų bendruomenė, ir kelia centrinė Lietuvos valdžia: vienoje pusėje – pavardžių rašyba, švietimas, o kitoje – ekonominis ir socialinis atsilikimas ar lietuvių vietinės mažumos situacija, kurios nenori ar nesugeba gerinti vietinių savivaldybių valdžia.
Kai kurios problemos nesisprendžia lengvai, nes to neleidžia daryti Konstitucija, kai kurių problemų nesiveržia spręsti centrinė valdžia, kitų nenori spręsti vietinė valdžia bei vietiniai politikai, nes jiems konfliktas yra politinio išlikimo savo „rezervate“ sąlyga.
Visą šį problemų mazgą dar labiau supainioja painūs politiniai ir geopolitiniai santykiai: vietiniai šio regiono gyventojai, ypač lenkakalbiai, išlieka žymiai stipriau veikiami ne Lietuvos ar Lenkijos, o Rusijos informacinio lauko, todėl vietiniai Lietuvos lenkų politikai, pasipuošę Georgijaus juostelėmis, pamėgo savo politinį potencialą jungti su vietinių rusų politiniu potencialu, kuris yra tiesioginis Kremliaus tėvynainių politikos ir įtakų taikinys bei instrumentas. Vietiniai lenkų politikai taip pat pamėgo (ypač prieš rinkimus) dėl visko skųstis Varšuvai, kur visada sulaukia daug besąlygiškos ir todėl nelabai racionalios užuojautos ir paramos.
Tai savo ruožtu Lietuvos valdžią verčia kelti retorinį neoficialų klausimą: jeigu Kremlius, siekdamas palaikyti jausmų ir veiksmų konfliktą, daro įtaką rusų ir lenkų bendruomenių jungtinio politinio veikimo Lietuvoje kryptims, o toms kryptims besąlygiškai pritaria oficialioji Varšuva, save tokiu būdu priešpastatydama oficialiajam Vilniui, tai ar nesame mes visi tapę primityvių Kremliaus intrigų taikiniu ir Kremliaus planų netiesioginiais įgyvendintojais?
Tiek Varšuva, tiek Vilnius tarpusavio santykiuose ir santykiuose su Lietuvos lenkų bendruomene vis dar gyvena stipriai veikiami savo įvairių istorinių kompleksų ar neracionalių geopolitinių ambicijų, kas nepadeda nei tarpusavio santykiuose, nei spręsti realias lenkų tautinės bendrijos Lietuvoje problemas (apie tai esu plačiau rašęs DELFI).
Skaudžiausia pastarųjų 15 metų situacijos Vilniaus krašte pasekmė yra tai, kad neatradę greitų šio krašto problemų sprendimo būdų, neradę būdų, kaip šį kraštą kiek galima intensyviau integruoti į Lietuvos politinį, socialinį, kultūrinį, ekonominį gyvenimą, susidūrę su V. Tomaševskio vadovaujamos politinės grupuotės agresyvia ir sėkminga „etninio rezervato“ gynybos bei išlaikymo politika ir aktyvia rezistencija tokioms integracinėms pastangoms, Lietuvos politikai nusisuko nuo šio krašto, nuleido rankas, atsisakė pastangų čia komunikuoti ir bendrauti su rinkėjais, ir „rezervato“ politiniams šeimininkams sudarė galimybes čia dominuoti visoje informacinėje erdvėje, taip atimant iš vietos žmonių net ir menkiausią galimybę išgirsti alternatyvią nuomonę, išgirsti oficialios Lietuvos valdžios poziciją (žr. M. Antonowicz).
Taip susiformuoja ydingas užburtas ratas šiame krašte: Lietuvos politikai supranta, kad šio krašto ekonominis ir mentalinis atsilikimas, saviizoliacija „etniniame rezervate“ gali tapti nacionaliniam saugumui pavojingu reiškiniu, tačiau dėl įvairių priežasčių ignoruoja šio krašto visuomeninį, politinį, ekonominį gyvenimą ir dar labiau skatina šio krašto saviizoliaciją.
Lietuvoje mokslininkai politologai stebi visiško vietinių politinių klanų įsigalėjimo tendencijas, kai iš žmonių yra atimamos bet kokios demokratinės alternatyvos galimybės, Vilniaus krašte tai jau yra tapę totaline sistema, kai žmonės yra gąsdinami, kad nebegaus pašalpų ar malkų, jeigu nebalsuos už „rezervato“ šeimininkų kandidatus.
Tokia situacija yra pavojinga visos šalies demokratijai (žr. Memorandumą apie demokratijos eroziją), bet ji yra dar pavojingesnė Vilniaus krašte.
Turime suvokti, kad savaime šios problemos Vilniaus krašte neišsispręs. Laukti, kol savaime pasikeis kartos, kol savaime subręs demokratijos daigai dabartinių lenkų bendruomenės vadų dominuojamoje erdvėje, mes negalime. Mentalinė Vilniaus krašto neintegracija į Lietuvą, atsiskyrimas savo „rezervate“, skatinamas Kremliaus ir neatsargių Varšuvos politikų yra pavojingas ir visos Lietuvos, ir pačios Lenkijos saugumui.
Lietuvos politikai, ne tik lenkų bendruomenės veikėjai, turime sugrįžti į šį kraštą. Ne tam, kad laimėtume kokius nors rinkimus (iki to dar labai toli), bet tam, kad iš naujo pradėtume intensyviai kalbėtis su šio krašto paprastais žmonėmis, su šio krašto jaunimu ir vyresniais, su šio krašto gudais, lenkais, ir lietuviais, per amžius čia kartu, vienas šalia kito gyvenusiais ir kūrusiais.
Padėkime šiam kraštui, padėkime patys sau – pradėkime vėl kalbėtis, ieškokime sprendimų ne tik kaip pavardes rašyti. Ieškokime sprendimų, kaip šiam kraštui išsiveržti iš Kremliaus informacinio lauko, kaip jame stiprinti demokratines tradicijas, ieškokime, kaip padėti jaunimui šiame krašte gauti gerą modernų išsilavinimą ne tik lenkiškai, bet ir lietuviškai, ieškokime sprendimų, kaip paskatinti šio krašto ekonominio potencialo stiprėjimą, galų gale – ieškokime sprendimų, kaip pažinti vieniems kitus, – mums lietuviams lenkų bendruomenės šiame krašte šimtametę istoriją, o lenkų vaikams – mūsų pajūrio kurortus, ne tik vasaros stovyklas Lenkijoje. Švęskime kartu lenkų bendruomenei svarbias šventes, taip, kaip bent dalis jų Vilniuje švenčia mūsų Kovo 11-ąją, eidami su mumis kartu bendroje šventinėje eisenoje.
Nepalikime šio krašto raidos savieigai, kuri naudinga tik Kremliaus minkštųjų galių strategams. Pradžioje, Gegužės 3-iosios proga, siūlau keturių žingsnių planą, kaip pradėti lipti iš užburto rato:
1) Vyriausybė turėtų finansuoti Lietuvos radijo ir televizijos centro specialią programą, kuri leistų Vilniaus krašto gyventojams televizijos bangomis transliuoti kurią nors vieną iš populiarių Lenkijos TV programų – vietos žmonėms nebereikėtų žiūrėti vien tik rusiškų programų.
2) Sekant Lenkijos ir kai kurių kitų šalių pavyzdžiu, Seimo rinkimų įstatyme atsisakyti bet kokio rinkimų barjero tautinių bendruomenių politinėms partijoms – lenkams nebereikėtų jungtis su rusais.
3) Bendromis Seime atstovaujamų partijų pastangomis siūlau įkurti „Gegužės 3-ios diskusijų klubą“, kuris imtųsi organizuoti viešas diskusijas Vilniaus krašto miestuose ir miesteliuose, kuriose dalyvautų dialogo siekiantys lietuvių ir lenkų politikai.
4) Siūlau Lietuvos savivaldybėms imtis globoti atskiras Vilniaus krašto seniūnijas, pirmiausia pasirūpinant, kad šių seniūnijų gyventojai turėtų galimybių apsilankyti įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, vaikai turėtų galimybių praleisti atostogas Lietuvos kurortuose, o tolimesnių Lietuvos vietovių žmonės turėtų galimybių apsilankyti šiame labai gražiame Vilnijos krašte, kur su dviračiu esu pramynęs ne vieną šimtą kilometrų.
Tai tik pirmieji pasiūlymai. Reikia žymiai daugiau – reikia specialaus fondo šio krašto ekonominiam potencialui vystyti, reikia specialių šio krašto ekonominių projektų, tiesiog reikia kitokio Lietuvos politikų požiūrio į šį kraštą. Ir to reikia ne tik Gegužės 3-iosios šventės proga, bet nuolat. Reikia sistemingos Lietuvos politikos šio krašto problemoms spręsti ir reikia telkiančios lyderystės tokiai politikai įgyvendinti.
