Sėkmingai nusidėjus tarptautinio simpoziumo „NIDA. Sutikti fotografiją“ uždarymo paskutiniams garsams, grįžtame į Vilnių. Kiekvienais metais po renginio nepalieka tuštumo jausmas po tokios energingos savaitės su daugybe renginių ir veiksmo. Šiais metais norime kaip galima ilgiau pratęsti simpoziumą ir dar kiek pasibūti kartu su visada turinčiais ką pasakyti lektoriais ir aktualiomis jų paskaitomis. Kviečiame į trumpą paskaitų ciklą naujoje Lietuvos fotomenininkų sąjungos erdvėje prie Vilniaus fotografijos galerijos, Stiklių g. 4 (įėjimas iš Didžiosios g. pusės).
Spalio 13 d. 17.00 val.
Arvydas Grišinas. Memai, vaizdiniai ir performatyvi karyba
Paskaitoje nagrinėjamas karybos performatyvumo klausimas Rusijos kare su Ukraina. Kokią reikšmę šiame procese užima simbolinė, vaizdinė, memų komunikacija? Kaip šioje komunikacijoje skleidžiasi skirtingos politinės vaizdinijos? Aptariami tiek performatyvios, įbūtinančios politinės retorikos, tiek ir performanso karybos, protesto ritualizmo klausimai. Ši tema diskutuojama platesniame, epochiniame globalios krizės ir intuityviosios politikos kontekste.
Dr. Arvydas Grišinas yra politikos antropologas, Kauno technologijos universiteto mokslo darbuotojas, Vilniaus dailės akademijos lektorius. Knygos Politics with a Human Face: Identity and Experience in Post-Soviet Europe autorius. Domisi politinės tapatybės ir vaizduotės, liminalumo, posovietinės Europos temomis. Šiuo metu dirba prie antrosios monografijos, darbiniu pavadinimu Intuitive Politics: When the Enlightenment Dims.
Spalio 18 d. 17.00 val.
Agnė Narušytė. Išvirkščio laiko peizažai: Mažoji Lietuva ir Ukraina
Sakoma, kad frazė „subombarduota atgal į akmens amžių“ gimė per Vietnamo karą. Ji išreiškia mintį, kad griaunant infrastruktūrą ir pastatus kokią nors vietą galima išplėšti iš dabarties ir „transportuoti“ ją atgal tarsi laiko mašina (Cullather 2006). Taip kuriami išvirkščio laiko peizažai. Dabar juos „piešia“ mus pasiekiančios Rusijos Federacijos sugriautų Ukrainos miestų fotografijos. Pajuodę pastatai, kiaurymės ten, kur turėjo būti pastato vidus, milžiniškos duobės ten, kur buvo pastatai, gatves užkimšusi geležis, iš oro matomi broliški kapai, palydovų užfiksuoti lavonai gatvėse maitina apokaliptinę vaizduotę. Tuos tarsi ateityje rastus žlugusios civilizacijos peizažus fotografuoja ir Nacionalinėje dailės galerijoje neseniai pristatytas Aleksandras Gliadelovas (kuratorius Gintaras Česonis). Jo fotografijas dabar yra proga palyginti su primirštu Raimundo Urbono ciklu „Rytprūsiai“ (1988–1997), turėjusiu virsti knyga Prarastas pasaulis. Tai – tas pats „russkij mir“, užgrobtas teritorijas stumiantis į praeitį.
Agnė Narušytė (g. 1970) yra menotyrininkė, fotografijos ir dailės kritikė bei parodų kuratorė. 1995–1996 m. Niukaslo universitete (Didžioji Britanija) studijavo kino teoriją. 2005 m. Vilniaus dailės akademijoje apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Nuobodulio estetika XX a. devintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijoje“.
Spalio 20 d. 17.00 val.
Erika Grigoravičienė. Naujasis bestiarijus: gyvūnai karo Ukrainoje kronikose
2022 m. balandžio pradžioje „Twitter“ tinkle tarp gausių išlaisvintos Bučos vaizdų pasirodė kelios intriguojančios nuotraukos: prie apdegusio tanko gatvėje suklupę spaudos fotografai fotografuoja kates. Gyvos katės karo korespondentus neatsitiktinai sudomino labiau nei rusų tanko liekanos. Per karą atsiskleidė gyvūnų svarba Ukrainoje, jie tapo reikšmingais valstybės viešosios politikos ir karo kronikų veikėjais. Pirmųjų karo dienų reportažuose sujaudino tai, kad žmonės bėga iš šalies, slepiasi nuo bombų Kyjivo metro stotyse kartu su savo augintiniais. Vėliau žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose pamatėme ukrainiečių karius su keturkojais bičiuliais ant rankų, pagalbininkus ežius, herojų šunelį išminuotoją Patroną, okupaciją atlaikiusį Demydivo zoologijos sodą, priešo nusiaubtuose miestuose išgyvenusius šunis ir kates, kiaulę Lvivo gyvūnų prieglaudoje. Gyvūnai karo kronikose – tai pirmiausia kompanionai kovoje už laisvę. Jie simbolizuoja išlikimą, atsparumą, viltį, meilę ir atodairą visoms gyvoms būtybėms, rūšių solidarumą siekiant bendro tikslo. Tačiau Aleksandro Gliadelovo, Yasuyoshi Chiba ir kitų profesionalų fotografijas suvokiant estetiniu režimu, gyvūnų atvaizdai jose įgyja ir nenuspėjamų veikmės galių. Susidūrus su sapiens beprotybe, jomis ypač norisi pasikliauti.
Dr. Erika Grigoravičienė – dailės istorikė ir kritikė, parodų kuratorė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuoja, knygų Vaizdinis posūkis (2011), Ar tai menas, arba Paveikslo nelaisvė (2017) autorė.
Akvilė Grigoravičiūtė 2009 m. baigė politologijos bakalauro studijas TSPMI, 2010 m. – germanistikos magistro studijas Sorbonoje (IV Paryžiaus universitete). Literatūros jidiš kalba tyrėja, vertėja. Šiuo metu dirba programuotoja viename informacinių technologijų startuolyje Paryžiuje. Prasidėjus Rusijos invazijai Ukrainoje, aktyviai įsitraukė į informacinį karą prieš Rusiją.
Lapkričio 22 d. 17 val.
Natalija Arlauskaitė. Rytų Europos slaptųjų tarnybų mokomoji ir tarnybinė fotografija
Per pastaruosius kelerius metus pasirodė fotografijos albumų, monografijų, filmų, kurių ašis – užslaptinta, tarnybinė, mokomoji medžiaga, socialistinių / sovietinių slaptųjų tarnybų naudota rengiant agentų ir agenčių tinklą ir ugdant jų specifinius įgūdžius. Griežtai institucinę fotografijų ir kino vaizdų cirkuliaciją keičia vieša ir neribota. Tačiau ką reiškia tokių vaizdų publikavimas (pavyzdžiui, filmo ar knygos pavidalu), eksponavimas muziejuose (galima pamatyti Vilniaus Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje), naudojimas meno projektuose? Kuo ypatingas tokių Rytų Europos represinių institucijų dokumentų publikavimas? Kokios jo etinės ir politinės implikacijos ir ribos? Kaip prasminga kalbėti apie slaptosios policijos estetiką? Paskaita remiasi Lietuvos, Lenkijos, Rumunijos ir Vengrijos slaptųjų policijų fotografijų albumais ir filmais.
Natalija Arlauskaitė – vizualumo ir kino tyrinėtoja, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė. Pagrindinės interesų sritys – vizualumo ir medijų teorija, istorinė vaizduotė, sovietmečio studijos, Antrojo pasaulinio karo atmintis, medicinos vaizdinija. Tarp knygų – Trumpas feministinės kino teorijos žinynas (2010), Savi ir svetimi olimpai: ekranizacijos tarp pasakojimo teorijos ir kultūros kritikos (2014), Nuožmi taika: žlugusių režimų fotografija dokumentiniame kine (2020, visos – Vilniaus universiteto leidykla), rinkinio Fokuse: moterys Lietuvos kine (Lapas, 2021) sudarytoja kartu su Lina Kaminskaite.
