Sėkmingas ukrainiečių kontrpuolimas Charkivo regione, bei išlaisvinti 6000 kv. km. Ukrainos teritorijos, atnešė džiugesio jų rėmėjams. Tačiau daliai apžvalgininkų, kaip taisyklė, Europos vakaruose, tai sukėlė nerimo traukulius. Ar tai neišprovokuos į kampą spiečiamo Kremliaus griebtis branduolinio ginklo?
Pasvarstymų, jog tokia rizika egzistuoja, teko aptikti ir Lietuvos karo ekspertų, apžvalgininkų tekstuose. Sklido žinia, jog Kremliuje viena iš svarstytų opcijų buvo planas smogti taktiniu branduoliniu ginklu ukrainiečiams rytuose. O po to tokius smūgius kartoti kas 12 valandų. Kol Ukraina pasiduos. Progos pašantažuoti pasaulį branduoliniu ginklu eilinį kartą nepraleido ir Putino „klapčiukas“ Dmitrijus Medvedevas. Šis pareiškė, jog jei Europa ir toliau siųs ginklus, tai esą po jų kojomis „degs žemė ir lydysis cementas“.
Į visus iš Rusijos pusės sklindančius grasinimus reikia žiūrėti rimtai ir jiems reikia ruoštis – dar rudens pradžioje „Žinių radijo“ laidoje tvirtino Lietuvos kariuomenės vadas, generolas leitenantas Valdemaras Rupšys. Būtent tai, jo teigimu, daro visos NATO Aljanso valstybės, tarp jų – ir Lietuva. Ir, iš tiesų – Lietuvos kariuomenė stiprina savo konvencinės ginkluotės pajėgumus. Tačiau vienas klausimas, tarsi nematomas dramblys kambaryje, visuomenei ir man pačiam lieka neatsakytas: kokias technines galimybes galėtų panaudoti Lietuva, siekdama apsiginti nuo branduolinio ginklo panaudojimo?
Iškart noriu nuraminti visus kritikus, pradėjusius dainuoti dainelę apie žmonių gąsdinimą. Ne, nenoriu gąsdinti ir skleisti mito apie apokaliptinį „net analogov myre“ rusišką branduolinį ginklą. Juolab, šis mitas dar Chruščiovo laikais buvo intensyviai skleidžiamas rusų žvalgybininkų vakarų visuomenėse, esą viena branduolinė rusų raketa ir „mes jus visus pakasime“. Tai – visiškas melas.
Tačiau palikti šį klausimą todėl, kad „nereikia čia žmonių gąsdinti“, ar „laikyti galvas smėlyje“ nėra išeitis. Jeigu yra technologijų, suteikiančių vilčių bent jau dalinai apsiginti nuo galingiausio žmonijos ginklo, kodėl mūsų demokratinėje šalyje apie tai nėra viešai diskutuojama?
Kas yra branduolinis ginklas?
Branduolinis ginklas – tai branduolių dalijimosi (grandininės branduolinės reakcijos) arba branduolių sintezės energiją naudojantis ir galingą griaunamąją galią turintis sprogmuo. Branduolinis ginklas gali būti strateginis ir taktinis. Strateginis gali būti paleistas iš specialiai įrengtų šachtų. Taktinis, apie kurį jau užsiminiau, skirtas spręsti konkrečią karinę užduotį, nulemti karinio konflikto ar mūšio baigtį, jį gali pernešti balistinės raketos, bombonešiai, povandeniniai laivai.
Taktinio branduolinio ginklo sprogimo mastas gali būti labai skirtingas. O toks branduolinis sviedinys gali būti iššautas ir iš tam pritaikyto artilerijos pabūklo. Toks smūgis sugriautų miesto kvartalą. O radiacija, galimai, paveiktų daugiau aukų nei pats sprogimas. Viena vertus, apsiginti nuo tokio smūgio būtų galima nebent pataikius į tą pabūklą pirmiems, dar iki šūvio. Kita vertus, tai nebūtų tas masinių miestų ir civilizacijų žudikas, kurio taip paniškai bijoma. Pasak karo eksperto Dariaus Antanaičio, mums reikėtų prikrauti vagoną (traukinį) trotilo ir jį susprogdinti. Sveikiname – mes turime taktinį branduolinį ginklą. Jokios mistikos.
Tiesą sakant, mažą „taktinį branduolinį“ ginklą mes jau ne kartą matėme Ukrainos ir Rusijos kare. Visi tie sunaikinti Mariupolio miesto vaizdai – nuo masinės rusų konvencinės artilerijos. Dešimtys HIMARS pataikymų į rusų ginklų saugyklas – tai dešimtys mažų taktinių branduolinio ginklo sprogimų. Ir Žemė nesustojo suktis. Sveikinu „išgyvenus apokalipsę“. Tačiau ties čia mano sarkazmas baigiasi.
Kaip apsisaugoti nuo branduolinių balistinių raketų
Balistinės raketos pagal veikimo spindulį yra skirstomos į keletą tipų. Jos gali būti Taktinės – šių veikimo spindulys – nuo 150 iki 300 km arba, pačios galingiausios, Tarpinio nuotolio (nuo 3500 km) arba Tarpžemyninės balistinės raketos, galinčios nuskrieti virš 5500 km. Tai yra tai, ko mes bijome, kalbėdami apie atominį ginklą. Tačiau, net ir paleista, tokia raketa besiginančiąjai pusei dar palieka šiek tiek laiko reaguoti. Tokia raketa gali būti numušta. Žinoma, jei besiginančioji pusė turi tam tinkamus įrankius.
Kad ir kaip ciniškai beskambėtų, tačiau karas Ukrainoje nėra didžiausias JAV – pagrindinės NATO valstybės – rūpestis. Didesnį rūpestį jiems kelia besiformuojanti alternatyvaus, diktatorių valdomo pasaulio ašis – Rusija, Kinija, Iranas. Na, ir dar Š. Korėja, kaip Kinijos satelitas. Jas visas vienija vienas dalykas – turėjimas, arba siekis turėti branduolinį ginklą. JAV jau dabar ruošiasi galimam būsimam karui su Kinija. Kartu stiprina ir savo branduolinę gynybą.
JAV kariuomenė investuoja į naujų ginklų sistemų kūrimą, siekdama apsaugoti savo valstybės piliečius. Liepos mėnesį DARPA (Defense Advanced Research Projects Agency) išbandė naują hipergarsinę raketą, kurios greitis 5 kartus viršija garso greitį. Skrisdama arti žemės paviršiaus, ji galėtų pasiekti beveik 2 km/s greitį. Ši sistema yra skirta lengvam perkėlimui iš vienos vietos į kitą, bei greitam ugnies atidengimui į taikinius, kurių sunaikinimas yra svarbus laiko atžvilgiu, pavyzdžiui, branduolinių raketų paleidimo vietų sunaikinimas.
Išvysčius hipergarsines raketas, branduolinių užtaisų svarba ir pavojus stipriai sumažėtų. Kartu su efektyvia kosmine žvalgyba, taikinių nustatymo sistema „OpFires“ galės naikinti ruošiamus paleisti branduolinius užtaisus nešančias raketas dar iki to momento, kol jos bus tik ruošiamos paleidimui. Žinoma, tai neeliminuos balistinių raketų, paleidžiamų iš povandeninių laivų, grėsmės. Tačiau, tai yra žingsnis didesnio saugumo link.
Be viso to, JAV plėtoja balistinių raketų gynybos sistemą, vadinamą AEGIS. Jos pagrindą sudaro Žemės planetoje išsidėstęs laivynas, patruliuojantys povandeniniai laivai, galintys numušti skriejančias raketas. Jei tas nepavyktų, šalies paskutinė gynybos linija – sausumoje išdėstytos antibalistinės gynybos sistemos PATRIOT.
Žinoma, Lietuva nei mastais, nei dydžiu, nei geografine padėtimi nepalyginama su JAV. Mes neturime tiek piniginių resursų. O ir, karine prasme, jūrine valstybe galime vadintis tik „ant žemėlapio“. Tačiau kai ką, vardan savo valstybės išlikimo, padaryti galime. Čia puikų pavyzdį rodo mūsų kaimynai. Lenkija yra paprašiusi NATO jos teritorijoje dislokuoti PATRIOT sistemas. Dar dalį jų ateityje ruošiasi įsigyti pati. Tuo tarpu, Lietuva čia, kol kas, plika basa.
Mes nuo 20 a. vidurio gyvename pavojingame pasaulyje. Taip, NATO yra pati stipriausia branduolinė atgrasymo jėga. Tad bet koks adekvačiai mąstantis priešininkas vargu bau drįs kada nors ją pulti. O jei neadekvatus? Koks tada būtų mūsų valdžios pasiteisinimas? „Ups – nesitikėjome“, „per vėlu“? Galų gale, mūsų niekas neapsaugo nuo techninės, ar paprasčiausios žmogiškosios klaidos. Tokia tikimybė yra labai maža – bet ji didesnė nei asteroidas, kažkada trenkęsis į Žemę ir pražudęs dinozaurus.
Tad gal NATO čia ir nereikia. Užuot pasikliovusi kitų pagalba, Lietuva galėtų savo apginamumu pasirūpinti pati. Juk trečiasis NATO straipsnis kaip tik įpareigoja šalis nares daryti viską, kad to 5 straipsnio niekados nebūtų. Tačiau toks saugumas kainuotų nepigiai.
Krašto apsaugos ministras A. Anušauskas jau yra minėjęs, kad, norint įsigyti šias brangias sistemas, mums krašto apsaugos biudžetą reikėtų padidinti dvigubai. Viena PATRIOT baterija kainuoja milijardą eurų. Tad „ši investicija yra labiau NATO klausimas“.
Bet gal mokėti verta? Galbūt tą sumą, susitarus, būtų galima išskaidyti dešimtmečiui. „Dienai X“ atėjus, svarbi kiekviena sekundė. PATRIOT sistema – ne panacėja nuo visų grėsmių. Visgi, po ranka turėti ne tik teorinį, bet ir praktinį įnagį, gebantį, galimai, apsaugoti, pavyzdžiui, Vilnių, verta. Kokia nauda, jei NATO atvyks vaduoti senamiesčio griuvėsių? Mes sugebėjome Ukrainai „sumesti“ ant dronų. Statome kelis šimtus milijonų eurų kainuojantį Nacionalinio stadiono kompleksą. Tai gal visi padiskutuojame ir nutarę „susimetame“ ant to, kas apsaugotų ir mūsų vaikus? Juk visi ramiau miegotume… Ir tas branduolinis šantažas nebebūtų toks baisus.
